„Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje turėjome apie 3-4 tūkst. perinčių porų. Prieš ketverius metus jau buvo likę tik apie 500, o dabartinė inventorizacija parodė, kad situacija dar liūdnesnė“, – teigia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ornitologas Arūnas Čerkauskas.
Rudagalvės anties populiacija mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu mastu. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija jau suteikė jai globaliai nykstančios rūšies statusą.
Pasak A. Čerkausko, tarp pagrindinių priežasčių yra tarša iš žemės ūkio ir nelegali medžioklė už Europos Sąjungos ribų. „Rudagalvei ančiai reikalingi seklūs, viršvandene augalija apaugę ežerai su atviro vandens plotais, arba žuvininkystės tvenkiniai. Didelė dalis tokių ežerų visiškai užželia dėl cheminės taršos iš žemės ūkio. Vandens telkinys apauga tiek, kad nelieka atvirų vandens plotų, užauga aukštos nendrės, sumedėjusi augalija ir šitai ančiai sąlygos jau tampa nebetinkamos, – aiškina ornitologas. – Kita grėsmė vis dar išlieka nelegali medžioklė. Lietuvoje tai nelabai aktualu, bet labiau į rytus nuo mūsų medžioklė mažai reguliuojama. Skaičiuojama, kad daugiausiai Rytų Europoje, bet ir kitose šalyse, kasmet nušaunama iki 30 tūkst. individų.“
Be to, tos antys, kurios išvengia šūvio, neretai žūva apsinuodijusios į vandenį patekusiais švininiais šratais. Mokslininkai skaičiuoja, kad dėl apsinuodijimo švinu kasmet žūsta iki penkiasdešimt tūkstančių individų. Europos Sąjungoje nuo 2021 m. švininiai šratai vandens paukščių medžioklėje pagaliau buvo uždrausti, bet kitur tai išlieka problema. „Turint omenyje, kad pasaulinė rudagalvių ančių populiacija yra iki 800 tūkst. individų, šie skaičiai iškalbingi ir nenuostabu, kad ši antis tapo globaliai nykstančia“, – teigia ornitologas Arūnas Čerkauskas.
Rudagalvės anties situaciją Lietuvoje taip pat apsunkina invazinės rūšys – kanadinė audinė ir mangutas. Šie gerai plaukiantys plėšrūnai įsisuka į rudagalvių ančių ir kirų kolonijas, pridarydami joms žalos. „Dar vienas svarbus niuansas, kad šitos anties vidutinė gyvenimo trukmė yra tik pusšeštų metų. Tai turbūt irgi turi nemažai įtakos dabartinei jos situacijai, kadangi grėsmių daug, o gyvenimo trukmė palyginti trumpa ir populiacija nespėja atsistatyti“, – pastebi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro ornitologas Arūnas Čerkauskas.
Pagrindinė pagalba šios rūšies išlikimui Lietuvoje būtų cheminės taršos iš žemės ūkio mažinimas. „Svarbu, kad kuo mažiau cheminių medžiagų būtų išplaunama į ežerus, bet čia valstybiniu lygmeniu turi būti priimti atitinkami teisės aktai, reguliuojantys tą dalyką“, – teigia specialistas.
AM inf.
