Nemažai diskusijų kelia, kaip steigiamas poligonas paveiks ten gyvenančių retų paukščių, tokių kaip kurtiniai ar tripirščiai geniai, bei kitų jautrių rūšių populiacijas. Gamtosaugininkai dr. Mindaugas Lapelė ir prof. dr. Gediminas Brazaitis mato galimybes suderinti gamtos ir kariškių interesus.
„Karinių poligonų tema aktuali ne tik dabar – ji buvo aktuali ir 1990-1991 metais, kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę ir iš poligonų pradėjo trauktis sovietinė kariuomenė, – pasakoja botanikas dr. Mindaugas Lapelė. – Tuomet vienas iš pirmųjų Lietuvos gamtos fondo projektų buvo karinių poligonų tyrimas biologinės įvairovės ir gamtos išsaugojimo klausimais. Todėl, kad iš vienos pusės kariniai poligonai – tai destrukcija ir tarša, bet pratyboms buvo naudojami nedideli plotai, o didžiuliai – likę gamtai. Ir, kai ištyrėme tuos poligonus, valdžia pradėjo juoktis, sako – jūs atsargiau su tais rezultatais, nes mes ruošiamės pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o čia tiek vertybių“, – atsimena Rūdninkų poligone tyrimus tąkart atlikęs M. Lapelė.
„Nemanau, kad kariniai poligonai yra tinkama gamtotvarkos priemonė. Jų yra kitas tikslas, visai kita paskirtis, bet tai yra neišvengiama realybė ir būtinybė, kurią supranta ir gamtininkai (tikiuosi, bent jau dauguma), ir yra įmanoma tą veiklą suderinti, kad žala gamtai būtų minimali, – įsitikinęs botanikas dr. M. Lapelė. – Gamtosaugininkai yra sakę, kad neįmanoma paragauti arbūzo jo neprapjovus. Žinoma, jeigu ten važinės tankai, vyks šaudymai, pratybos, tai, be abejo, bus pažeista augalinė danga, bus ir gyvūnų trikdymo faktorius. Kita vertus, kai kurie žvėrys ir gyvūnai pripranta prie tų trikdymų. Tačiau galima tą veiklą suderinti, nes plotai dideli ir galima taip rengti manevrus, kad tam tikrose vietose tam tikru laiku būtų nieko nedaroma, o kitose vietose daroma, čia reikia tiktai gero planavimo, noro ir kariškių nusiteikimo.“
Poveikis paukščiams bus skirtingas
„Kalbant apie paukščius, reikėtų suskirstyti visas saugomas paukščių rūšis į dvi grupes. Rūšys, kurioms reikia senų medynų – tai yra kurtiniai, tripirščiai geniai – gali potencialiai labiausiai nukentėti, o rūšys, kurioms reikia atvirų vietų – tai dirvoninis kalviukas, lygutė, lėlys, tetervinas – gali patirti ir teigiamą poveikį“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto Miško mokslų katedros profesorius Gediminas Brazaitis. Pasak profesoriaus, būtent kurtiniai, kurių tuokvietės patenka į steigiamo poligono teritoriją, yra daugiausiai nerimo ir klausimų kelianti rūšis.
„Manau, kad viskas slypi detalėse. Kurtinių veiklos centras yra tuokvietė, kuri yra labai pastovi, ir, jeigu paukščiai iš ten išbaidomi, jie gali nuskristi nemažai kilometrų ir išnykti iš viso miško masyvo, – perspėja prof. G. Brazaitis. – Taigi kurtinių tuokvietė yra svarbiausias elementas, kurį turėtume saugoti, aplink jas turėtų būti daromos apsaugos zonos. Tačiau vilties teikia tai, jog karinis poligonas čia jau veikė daug dešimtmečių, nuo Antrojo pasaulinio karo, ir kurtiniai kažkaip sugebėjo šioje teritorijoje išlikti.“
Stengiamasi atsižvelgti į jautrių rūšių poreikius
Kaip teigia marojas Nerijus Rocevičius, kariniuose poligonuose bandoma atsižvelgti į jautrių perinčių rūšių poreikius. „Planuojant karines pratybas yra atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, paukščių tuoktuvių ar perėjimo laikus. Kaip patirtis rodo, jau dabar veikiančiuose poligonuose, jeigu nenaudojamas visas poligonas, tai pratybos organizuojamos taip, kad netrukdytume konkrečios paukščių rūšies perėjimo zonai, kitaip tariant, suteikiama tam tikra ramybės būsena“, – aiškina Krašto apsaugos ministerijos specialistas mjr. N. Rocevičius, atsakingas už Rūdninkų karinio poligono atkūrimą.
Tačiau daliai rūšių, tarp jų ir tetervinams, poligono atkūrimas turėtų būti netgi palankus. Ir Rūdninkų, ir Musteikos poligonuose, nutrūkus karinei veiklai, jų populiacijos ėmė po truputį mažėti. Dėl to botanikas dr. Mindaugas Lapelė kartu su kolegomis Musteikos poligone ėmėsi specialios gamtotvarkos priemonės.
„Penkiolika metų ten buvo niekas nedaryta, o atviri viržynai buvo viena iš vietų, kur telkėsi tetervinai. Per tuos metus užaugo toks miškas, kad tetervinams jau net nelabai buvo kur nutūpti, tuo labiau susirasti aikštelių tuokvietėm, – atsimena buvęs ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas dr. Mindaugas Lapelė. – Reikėjo spręsti klausimą, kaip palaikyti atviras viržynų buveines – ar kas metus antrus šienauti beržų ir drebulių atžalas, ar pamėginti panaudoti kitą metodą – kontroliuojamą deginimą. Apsisprendėme pasitelkti kontroliuojamą deginimą ir 2011 metais išdeginome 12 hektarų viržynų. Rezultatas buvo labai įdomus – tai buvo gerai ne tik pačių viržynų buveinių atsinaujinimui ir aikštelių tetervinams atsikūrimui, bet ir saugomų rūšių, kurių sėklas platina vėjas, pasisėjimui. Po nudeginimo tame plote padaugėjo tokių saugomų rūšių kaip kalninė arnika, vėjalandė šilagėlė. Todėl kai kuriose gamtinėse buveinėse tokie trikdžiai yra svarbūs“, – rezultatus vardijo M. Lapelė.
Kariniuose poligonuose įsiliepsnojantys gaisrai svarbūs retoms rūšims
Kariniai poligonai yra vieta, kur dažniau nei kitur gamtoje įsiliepsnoja gaisrai.
„Dauguma karinių poligonų yra įkurti sausose vietovėse, sausuose pušynuose, o tokiems kraštovaizdžiams yra būdingas ugnies trikdymas. Natūraliuose miškuose jis protarpiais atsitinka ir išdegantys plotai sukuria sąlygas tam tikrai grupei rūšių, kurioms reikalingos išdegusios teritorijos ir be tokių plotų tos rūšys tiesiog nyksta, – aiškina prof. dr. Gediminas Brazaitis. – Jeigu kalbėsime apie paukščius, tai yra žalvarnis, kukutis, tas pats kurtinys – tai rūšys, prisitaikiusios prie borealinių miškų gaisraviečių. Taip pat pastebėta, kad tripirštis genys apsigyvena šviežiose gaisravietėse, nes atkeliauja paskui vabzdžių rūšis, kurios ten įsikuria.“
Kaip teigia profesorius, dabar gaisrų trūksta, nes žmonės juos eliminuoja kaip darančius didelę ūkinę žalą. Kartu su gaisrais iš miškingų teritorijų išstumiamos ir prie jų prisitaikiusios rūšys.
Galimybė bendradarbiauti kontroliuojant gaisrus
„Kalbant apie ugnies naudojimą gamtotvarkoje, tai iš tikro gana jautrus klausimas, ypač sausuose Dzūkijos šiluose, kur vyrai net cigaretes gesindavo paspjaudę į delną, kad tik neuždegtų miško, – teigia dr. Mindaugas Lapelė ir tęsia – bet iš tiesų ugnis gali teikti ir gėrį, ir žalą, lygiai taip kaip peiliu galima ir duoną raikyti, ir žmogų sužaloti. Kalbant apie kontroliuojamus deginimus, žmonėms visą laiką kyla baimė, kad gamtininkai padegs mišką ir supleškės vos ne pusė Dzūkijos. Tačiau iš tikrųjų pats tas kontroliuojamas deginimas užima mažai laiko, bet žymiai daugiau laiko užima pasirengimas. Kai deginome viržynus, gavome leidimą užkurti ugnį 2009 metais, bet tik 2011 metais atsirado tam tinkamos sąlygos, kadangi tai galima atlikti vos kelis mėnesius per metus – spalį, lapkritį ar gruodžio pradžioje, kai visa gamta nueina miegoti ir pasislepia, bet dar neiškritęs sniegas. Nėra taip, kad ugnis degama bet kada ir bet kur“, – aiškina botanikas dr. Mindaugas Lapelė.
Profesorius Gediminas Brazaitis teigia, kad kariniuose poligonuose pasitelkus kontroliuojamą deginimą, būtų galima pasiekti dvigubą naudą. „Čia atsiranda tam tikra bendradarbiavimo galimybė, nes poligonuose dažnai kyla gaisrai dėl to, kad yra šaudoma padegamosiomis kulkomis ir dėl kitų priežasčių, ir tie gaisrai neretai sutrikdo visą pratybų eigą. Taigi, vykdydami kontroliuojamus deginimus, mes galėtume ne tik padėti gamtai, bet kartu padėti kariškiams geriau planuoti visus apmokymus, sumažinti atsitiktinių natūralių gaisrų kiekį“, – aiškina prof. Gediminas Brazaitis.
VSTT informacija.
