Atlikti stebėjimai parodė, kad Lietuvos dirvožemyje vyrauja daugumos elementų, taip pat ir reikalingų augalams, išplovimas ir išnešimas iš viršutinio derlingojo dirvožemio sluoksnio.
Viršutinis dirvožemio sluoksnis, palyginus su apatine dirvodarine uoliena, yra vidutiniškai netekęs dviejų trečdalių kalcio ir magnio, pusės kalio, natrio, vario ir nikelio kiekio. Jame nebėra ir trečdalio geležies, aliuminio, arseno, chromo ir vanadžio kiekio. Tai rodo, kad Lietuvos dirvožemis yra skurdinamas, o intensyviai žemės ūkio veiklai naudojamus dirvožemius tenka papildomai gerinti.
Taip pat nustatyta, kad viršutiniame dirvožemio sluoksnyje kaupiasi cheminiai elementai – žmogaus ūkinės veiklos produktai, patenkantys į dirvą su trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis, ar pernešami su užterštomis pramoninėmis emisijomis. Pavyzdžiui, kadmio kiekiai viršutiniame dirvožemio sluoksnyje yra 2,17 karto didesni nei žmogaus veiklos ar natūralių procesų nepaveiktoje apatinėje dirvodarinėje uolienoje, gyvsidabrio – 1,63 karto, švino ir fosforo – 1,45 karto, sieros – 4 kartus. Dalis padidėjusių fosforo ir sieros kiekių yra sietini ne tik su sklaidyta tarša, bet ir su natūraliu organinės medžiagos irimu dirvos paviršiuje kaupiantis augalinėms liekanoms iš paliktų ražienų, daugiamečių žolių ar įterptų su mėšlu bei durpėmis.
Tirtų cheminių elementų kiekiai neviršija reglamentuojamų pavojingų verčių ir nekelia grėsmės aplinkai ar žmogui, tačiau nurodo pavojingas dirvožemio cheminės sudėties kaitos tendencijas.
