Vis labiau populiarėjantys pasivažinėjimai miškuose sutraukia itin platų spektrą adrenalino mėgėjų. Vieni jų – specialiose trasose besitreniruojantys enduro sportininkai, kiti – adrenalino fanatikai, enduro motociklus ir keturračius iš garažų išsitraukiantys tik laisvalaikiui ir laukinei pramogai. P. Albertavičiaus nuomone, bekelės motociklą ar keturratį vairuojančiojo požiūris į gamtą – jo brandos atspindys, tačiau vartotojiško požiūrio į gamtą tik mažėja. „Žmogus, apimtas azarto, gali padaryti klaidų, tačiau kokio dydžio klaidos ir kaip dažnai jos daromos?“.
Tad kokios yra dažniausios bekelės motociklininkų ir keturratininkų klaidos? Važinėjimas bekele ar kultūros paveldo paminklų teritorijose – tai pažeidimai, už kuriuos numatytos baudos. O klaidos, apie kurias dažnai nė nesusimąstoma – tai važinėjimas gyvūnų veisimosi ir maitinimosi vietose, jauniklių vedimo ir auginimo metu. Nežinodami, kada ir kur galima važinėti ir kur – ne, keturratininkai ar motociklininkai gali padaryti didelės žalos gamtai – sulyginti ant žemės perinčių paukščių lizdus, išdraskyti žvėrelių urvus, išvažinėti retųjų augalų augavietes, saugomas pelkes ir upelių vagas.
Šiuo metų laiku, pavasarį, dažnai neįvertinamas itin garsus bekelės motociklų ir keturračių sukeliamas motorų gausmas. Toks triukšmas nėra jauniklius vedančių gyvūnų ir kiaušinius perinčių paukščių lengvas išgąsdinimas, kuomet motoro gausmui nutilus, viskas grįžta į idilišką ramybę. Netikėtai kilęs didelis triukšmas gali labai rimtai pakenkti tiek jauniklių vedimui, tiek gyvūnų maitinimuisi.
Triukšmui jautrūs paukščiai, išgąsdinti motorų riaumojimo, gali palikti lizdus ir juose sudėtus kiaušinius, kuriems atšalus juose besivystantys jaunikliai žūva. Tokia pati lemtis laukia ir aukštose žolėje besislepiančio ir triukšmo išgąsdinto jauniklio – šiam iš siaubo palikus slėptuvę, grėsmė būti plėšrūnų pastebėtam ir sumedžiotam tampa labai reali.
P. Albertavičius viliasi, kad bekelės motociklininkai ir keturratininkai įsiklausys į gamtosaugininkų prašymus pavasarį, perėjimo ir jauniklių vedimo metu, nevažinėti miško keliais, o rinktis tam specialiai įrengtas trasas. Taip pat – aplenkti saugomas teritorijas, kuriose visais metų laikais saugomos itin retos ir nykstančios rūšys, raiškios kraštovaizdžio formos. Todėl bekelės sporto entuziastai turėtų kaskart patikrinti internete laisvai prieinamą saugomų teritorijų valstybės kadastro žemėlapį ir pasižiūrėti, ar jų numatomas pasivažinėjimo maršrutas nepatenka į Lietuvos saugomą teritoriją.
„Jei į gamtą žiūri vartotojiškai – važiuoji kur nori ir nekreipi dėmesio“, – teigia P. Albertavičius. Tačiau enduro sporto entuziastas tiki, kad vairuotojų sąmoningumas kyla, ir ilgai tarp gamtininkų ir bekelės motociklininkų tvyrojusį priešiškumą ims keisti pagarbus bendravimas ir bendradarbiavimas.
Todėl P. Albertavičius ragina abi grupes kalbėtis ir bendradarbiauti – pavyzdžiui, gamtininkai turėtų pakabinti ir nuolatos atnaujinti informacinius ženklus, kur galima važinėti, o kur – nepatartina ar draudžiama. Taip pat informuoti apie draudimus pagarbiai ir ieškant bendradarbiavimo galimybių, o ne tik grasinant ir baudžiant. Be to, reikalingos bendros akcijos, kurių metu bekelės sporto entuziastai galėtų padėti gamtininkams sutvarkyti ar prižiūrėti įvairias teritorijas, praneštų apie pastebėtus pažeidimus ir pan.
Padaryti pirmąjį žingsnį bendrumo link ir padiskutuoti visais rūpimais klausimais bekelės entuziastai yra kviečiami birželio mėnesį – atvykti į prie Vilniaus esantį Neries regioninį parką. Čia gamtininkai organizuos nemokamą ekskursiją po šią saugomą teritoriją ir patars, kaip „gaudyti adrenaliną“ nepakenkiant gamtai.
vrsa.lt
