R. Mackevičienė jau keliolika metų stebėdama paukščius renka duomenis savo būsimai daktaro disertacijai. Ornitologai atlikę apskaitą dar kurį laiką klausydamiesi paukščių garsų ir besigrožėdami ryto saulės apšviestose pievose besiganančiomis stirnomis, apie 10 valandą ryto, pamiškėje pastebėjo ant žemės tupintį jūrinį erelį – pakilęs jis naguose nusinešė kažkokį paukštį. Marijonas nuėjo pasižiūrėti puotos likučių, kur baltavo žuvusio paukščio plunksnos, apie 130 m. nuo jo iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas. Tiek Renata, tiek Marijonas pamanė, kad tai briedis arba šernas, bet, didelei abiejų nuostabai, tai buvos rudasis lokys!

„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti link Pamerkių miško, per atvirą, apie 1 km ilgio, pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – apie netikėtą reginį pasakoja R. Mackevičienė.

Taigi, stebėtas tikrai retas gyvūnas, kartais užklystantis į Lietuvos teritoriją. Renata turėjo fotoaparatą, kurio dėka pavyko įamžinti retą gyvūną nuotraukose. Deja, lokio pėdsakai purioje durpingoje dirvoje nebuvo ryškūs.

Lokys yra visaėdis gyvūnas: ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas, giles, riešutus, mėgsta ganytis kukurūzų ir avižų laukuose, mėgsta skruzdeles ir jų perus, įvairias kirmėles bei vabzdžius, jų lervas, jei atsirastų galimybė neatsisakytų pasmaguriauti medumi, taip pat nepaliks surastų paukščių kiaušinių, bei jų jauniklių, gali papjauti ir stambesnius gyvūnus.

Sekant stebėto lokio paliktais pėdsakais paaiškėjo, kad jis maitinosi upės pakrantėje gausiai sužėlusiomis garšvomis (Aegopodium podagraria). Deja, toliau pėdsakai dingo, nes lokys žingsniavo gana tankiu eglynu, kur nebuvo žolinės augmenijos.

„Rudasis lokys atrodo nerangus ir gremėzdiškas, bet stebint gamtoje apie 50 km per valandą greičiu bėgantį lokį negali patikėti, kad tai – tas pats, prieš kelias minutes stebėtas lėtai pėdinantis žvėris“, – pasakoja R. Mackevičienė.

Artimiausios mūsų kaimyninės šalies – Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka tai dideli, dažniausiai mišrūs, miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius.

Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys. Lietuvoje rudieji lokiai jau nebegyvena daugiau nei 130 metų.

Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Ši rūšis yra įtraukta į Lietuvos respublikos saugomų rūšių 0(Ex) kategoriją (t.y. išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis), europiniu mastu įrašyta į Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. L. Balčiausko (2015 m.) duomenimis į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos (suskaičiuojama iki 10) ar Baltarusijos (aptinkama apie 140–180 individų). 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje. Prieš šešerius metus (2011 m.) šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. Mokslininkai patvirtino, kad tai rudojo lokio pėdsakai. Prieš 15 metų pėdsakai buvo matyti net Vilniaus miesto ribose, už Žaliųjų ežerų.

„Taigi, manoma, kad į Lietuvos teritoriją rudieji lokiai tik užklysta, o gal kada turėsime Lietuvos faunos sąraše šią rūšį aukštesnėje kategorijoje, nei nulinė?“, – po netikėtos stebėsenos svarsto Lietuvos edukologijos universiteto lektorė.