Su gamta susijusių profesijų žmonės pažymėti savitu, ypatingu ženklu. Jų priesakai - puoselėk, augink, padėk, brandink, rūpinkis. Miškininką iš kitų profesijų išskiria tai, jog savo darbo vaisius, savo puoselėtą, sodintą ir prižiūrėtą mišką palieka kitai kartai. Nedaug yra profesijų, kurioms būdingos ir dinastijos – senelis, tėvas, sūnus ar dukra. Miškininko profesija – viena iš tokių. Čia pasirinkimą lemia pašaukimas, meilė gamtai ir miškui, kuri buvo skiepijama nuo vaikystės.
Miškai užima 33,3 proc. šalies teritorijos. Lietuvos miškų ištekliai – plotai ir medienos tūriai - nuolat didėja, kertama gerokai mažiau, nei priauga. Iškirsti miškai laiku atkuriami, gerėja medynų amžiaus struktūra, jų stabilumas ir produktyvumas. Mūsų miškai biologine įvairove pranoksta daugelio kaimyninių šalių miškus. Už valstybinius miškus visų sumokamų mokesčių santykis su gautomis pajamomis yra 42 proc. (didžiausias Europoje), nekalbant apie didžiulę pažangą kituose miškininkystės baruose, sukurtą šiuolaikišką miškų atkūrimo sistemą ir kt. Ūkininkaujama miškuose taip, kad didėtų jų ekonominė, ekologinė ir socialinė vertė. Tai pažymėjo ir Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai, 2012 m. spalį paskelbę kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą. Jų teigimu, Lietuva – geriausiai miškus saugojanti ir tvarkanti valstybė pasaulyje!
Ir pačiame atokiausiame mūsų šalies kampelyje šiandien rasime girininkiją ir girininką, kuris rūpinasi ten augančiais valstybiniais miškais, bendrauja su vietos gyventojais, globoja jaunuosius miško bičiulius. Vaikai, nuo mažens būdami miško bičiuliais, matydami girininko darbą, išmoksta pajausti mišką, o kartais ir nusprendžia pasirinkti nelengvą, tačiau prasmingą miškininko profesiją.
