Ne­įpras­tai at­ro­dan­ti dar­žo­vė sve­ria 1 ki­log­ra­mą 190 gra­mų. O. ir F. Ži­žiai ti­ki­na ir ne­pa­ste­bė­ję, ka­da toks gra­žuo­lis ke­tu­rias­de­šim­ties kvad­ra­ti­nių met­rų šilt­na­my­je su­nok­ti spė­jo. „Vi­sai nė ne­ma­tėm jo: į stik­lą at­si­rė­męs, pri­sig­lau­dęs, ap­la­po­jęs vi­sas – kai ra­dom, iš nuo­sta­bos ir pa­ti­kė­ti ne­ga­lė­jom", – įspū­džiais da­li­jo­si po­mi­do­rą „mil­ži­ną" už­au­gi­nę su­tuok­ti­niai. Po­nia Ona sa­ko, kad įspū­din­gas ir jo stie­bo sto­ris – „kaip pu­sė ran­kos".

Tik­ra įžy­my­be ta­pu­siu po­mi­do­ru ste­bi­si ap­lin­ki­niai, o po­ros drau­gai jį ir „vė­da­ru", ir ki­tais var­dais va­di­nan­tys.

Mo­te­riai ir pa­čiai keis­ta, jog au­gi­nant iš­ėjęs toks re­zul­ta­tas. Mat iš kai­my­nės ga­vus dai­gą, apie bū­tent to­kį pa­gal­vo­ti ne­bū­tų ga­lė­ju­si. „Dai­gas bu­vo nu­ša­lęs, ne­ti­kęs, tik­rai ma­niau, kad iš jo nie­ko ne­bus", – šyp­so­si ji. Po­nas Fe­lik­sas pri­du­ria, kad au­gi­na­mas jis bu­vo vi­siš­kai na­tū­ra­liai: be jo­kių trą­šų, o van­duo – tik iš sa­vo šu­li­nio.

Su­tuok­ti­niai juo­kau­ja am­žių pra­gy­ve­nę ir pa­na­šių da­ly­kų ne­re­gė­ję. „Ve­šim vai­kams pa­ro­dy­sim: vi­si kar­tu nu­sprę­sim, ką da­ry­sim, kai ga­lu­ti­nai nu­raus, ką iš jo ga­min­sim. Vi­siems įdo­mu pa­ra­gau­ti, ko­kio jis sko­nio, nors net gai­la val­gy­ti", – pa­sa­ko­jo jie.

Pa­tys ste­bi­si ir tuo, jog šilt­na­my­je ma­tę dau­giau pa­na­šių po­mi­do­riu­kų. Jie dar ma­ži, bet šei­mi­nin­kai įsi­ti­ki­nę – bus ir­gi ne­įpras­to dy­džio bei keis­tos iš­vaiz­dos. Tad šyp­so­si ne­kan­triai lau­kian­tys ki­tų staig­me­nų.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

www.ukzinios.lt