Visos šiais mokslo metais vykusios svarbios šventės: tradicinis abiturientų susitikimas, šimtadienis, sporto diena, mokytojo diena, – buvo skirtos 100-osioms Paluknio mokyklos metinėms paminėti. Dalyvauta įvairiuose projektuose, gauta papildomų lėšų mokyklos ansamblio „Strumyk“ (Šaltinėlis) kostiumams, fotografijų parodai „Šimtametė mokykla“ organizuoti.

Lapkričio viduryje vykusios iškilmės šios švietimo įstaigos bendruomenės (jau visą amžių ugdančios vaikus ir jaunimą gimtąja lenkų kalba) buvo skirtos Lenkijos Nepriklausomybės dienai. Tai visų šių projektų apibendrinimas.

Istorijos veidrodyje
Lenkų mokyklos prie Luknos istorijoje tarsi veidrodyje atsispindi šalies politinių sistemų pokyčiai ir vietos bendruomenės kartų mentalitetas. Metų metus mokykloje saugomi senoviški albumai, kuriuos jubiliejaus iškilmių proga galėjo peržiūrėti kiekvienas iš čia esančių svečių, įamžinantys žmonių fotografijas ir prisiminimus, primenantys kai kuriuos svarbiausius mokyklos gyvenimo įvykius.

Pirmieji mokytojai į Paluknį atvyko Pirmojo pasaulinio karo metu – 1915 metais. Seniausi palukniečiai dar neseniai prisimindavo mokytojo Apolevičo pavardę. Kai kuriuose šaltiniuose pirmojo  mokytojo  pavardė  yra pateikiama kaip Palevič. Deja, šios vietovės lenkų švietimo pradininko pavardę  jau nutrynė  laikas, kaip ir mokytojos Albinos, 1917 m. po jo perėmusios vaikų švietimo gimtąja kalba estafetę.

Laikui bėgant, lenkų švietimas Paluknyje virsta realybe. 1918-1921 metais užsiėmimai vyksta klebonijoje, o mokytojos vaidmenį atlieka Helena Lastovska. 1927 m. Paluknyje pastatytas medinis dviejų aukštų mokyklos pastatas. Likus metams iki Antrojo pasaulinio karo, pradinė mokykla išaugo iki septynmetės.

Deja, šis ištaigingas medinis mokyklos pastatas, vokiečių okupacijos metais tarnavęs kaip Vokietijos karinio vieneto būstinė, 1968 m. sudegė. Po gaisro naujos mokyklos teko laukti net trejus metus.

Daugelis mokytojų senjorų šiandien prisimena protingą ir šiltą a./a. Lidijos Gorpinič vadovavimą įstaigai 1950-aisiais metais. Tuo laikotarpiu Madžiūnuose, Lieponyse (oficialiuose dokumentuose ši mokykla buvo vadinama Paežerių pradine mokykla), Žvėryne, Anglininkuose, Gojuje, Maceliuose, Tarpupyje ir aplinkiniuose kaimuose atsiranda nedidelės pradinės mokyklos, auklėjusios vaikučius gimtajai Paluknio mokyklai.

1964 m. mokykla gauna vidurinės mokyklos statusą, jai vadovauti pradeda jaunas ir energingas direktorius Vincenty Kamilevič. 1977 metais tragiškai mirusio direktoriaus pavardė iki šių dienų minima itin pagarbiai. Jo asmenybė yra siejama su Paluknio švietimo įstaigos klestėjimu ir plėtra. Po paskutinio skambučio 1967 m. į savarankišką suaugusiųjų gyvenimą įžengė pirmoji lenkų mokyklos absolventų karta. Iki šiandienos Paluknio mokyklos sienas paliko net 48 laidos!

Daugiakalbystės ratas
Laikai, kai kukliose mokyklos patalpose, kažkada išdidžiai vadintose „naujomis“, ir žaliame dviejų aukštų „senosios mokyklos“ mediniame pastate su numintais laiptais ir nuo moksleivių svorio įlinkusiomis fojė grindimis, taikiai egzistavo trys skyriai: lenkų, lietuvių ir rusų, – šiandien jau tapo istorija.
Vadovauti daugiatautei mokyklai teko šviesaus atminimo direktoriui Stanislovui Kuodžiui. Jo direktoriavimo laikotarpiu 1977-1994 metais trikalbės mokyklos mokinių skaičius išaugo iki 420, dirbo net 42 pedagogai.

Taip sparčiai augančiai įstaigai pastatas pamažu tapo per mažas. Naujo pastato statyba prasidėjo 1988 metais, o po dvejų metų jau atšvęstos „įkurtuvės“. Deja, statyba buvo paženklinta tragedijos – pagalbinių darbų metu žuvo technologijų mokytojas Aleksander Robačevski ir 9-osios klasės mokinė Lilia  Bogdanovič.

Po ketverių metų, mokyklos lietuvių bendruomenės iniciatyva, įvyko švietimo įstaigos padalijimas į lenkų-rusų ir lietuvių, dabar vadinama „Medeinos“ mokyklą. Lenkų-rusų mokyklai vadovauti pradėjo Jan Zachaževski, o lietuvių – fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Gustas.

Netrukus rusų skyrius savaime dingsta iš daugiatautės Paluknio mokyklos mozaikos. Tačiau padalijimas taip pat turėjo įtakos laipsniškam lenkų mokyklos, per ilgus dešimtmečius kūrusios savo autoritetą, sulaukusios didžiulės tėvų pagarbos ir pasitikėjimo, mokinių skaičiaus mažėjimui. Šia įstaiga pasitikėjo ir ją kaip kultūrinių ir nacionalinių tradicijų centrą pripažino rajono valdžios institucijos, ji pelnė „mokytojų kalvės“ vardą.

Daugelis abiejų Paluknio švietimo įstaigų jaunosios kartos mokytojų – buvę vietos mokyklos mokiniai.

Bėgimas su kliūtimis
Pastarąjį šimtmetį istorija nebuvo gailestinga tiems, kurie Paluknyje  norėjo savo vaikus mokyti gimtąja kalba. Tai nebuvo lengva Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kūrėsi mokymo įstaigų užuomazgos, tai nebuvo lengva Antrojo pasaulinio karo laikais ar visuotinio rusinimo sąlygomis. Tai taip pat nėra lengva ir šiandien, kai dėl kiekvieno vaiko, net jei jis auklėjamas lenkų kultūros, tradicijų ir kalbos aplinkoje, mokykla turi priešintis ekspansinei lietuviškos švietimo įstaigos politikai, kasdien kovoti už savo išlikimą.

Lygiai prieš 15 metų, jubiliejaus iškilmių išvakarėse, Paluknio vidurinė mokykla susidūrė su dilema – ar prisijungti prie lietuviškos įstaigos, kas reikštų faktinį vyriausiųjų lenkų klasių likvidavimą, arba net visišką lenkų skyriaus išnykimą.

Aklavietė ir grėsmė vietinei mokyklai jokiu būdu nenuėjo į užmarštį. Paluknio lenkų švietimo realybė per pastaruosius du dešimtmečius primena bėgimą su kliūtimis, kai starto linijoje stoja du nevienodos galios ir, kaip rodo daugelis pavyzdžių, turintys skirtingą požiūrį į žaidimo taisykles konkurentai. Lietuvių „Medeinos“ mokyklai visai neseniai suteiktas gimnazijos statusas.

Pasak Paluknio vidurinės mokyklos direktorės Agnieškos Sakovič, šimtametės lenkų mokyklos bendruomenė taip pat svajoja apie tokį vardą, bet pagrindinė šių aspiracijų neįgyvendinimo priežastis yra mokinių trūkumas.

„Šiandien  lenkų mokykloje yra 90 mokinių, o mūsų kaimynai turi du kartus daugiau. Gausiausioje septintoje klasėje dabar 11 mokinių, o  I-IV, II-III, V-VI klasės yra jungtinės. Vyresnės klasės dar nesujungtos, nors jos taip pat nėra gausios. Praėjusiais mokslo metais turėjome aštuonis absolventus. Džiaugiamės, kad visi jie sėkmingai išlaikė baigiamuosius egzaminus ir sėkmingai žengia tolesniu savo gyvenimo keliu: keturi  įstojo į Balstogės universiteto Vilniaus filialą, vienas mokosi Vilniaus Baltosios Vokės technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje, kiti pradėjo dirbti. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėje šiuo metu iš viso turime 20 vaikų nuo 3 iki 6 metų. Tėvai noriai leidžia pas mus vaikus, nes žino, kad jiems bus sudarytos tikrai geros auklėjimo ir ugdymo sąlygos. Ir tai mus labai džiugina“, – sako Agnieška Sakovič, Paluknio švietimo įstaigai vadovaujanti jau septynerius metus.

Direktorė sako, kad mokykla daro viską, kad tėvai būtų patenkinti ir norėtų, kad jų atžalos būtų ugdomos būtent šioje lenkų įstaigoje.

Verta pasakyti, kad abiejose Paluknio įstaigose – lenkų  ir lietuvių „Medeinos“ mokykloje – mokosi vaikai ir jaunuoliai, kilę iš beveik etniškai vienalytės Paluknio ir aplinkinių kaimų bendruomenės, kur dauguma gyventojų, nepaisant daugelio mišrių šeimų atsiradimo, kasdien vis dar kalba lenkiškai.

„Mes nuolat turime kažką įdomaus sugalvoti, kad būtų kitaip, patraukliau nei lietuvių  mokykloje. Deja, geri mūsų ketinimai dažnai sužlunga susidūrus su išteklių trūkumu. Mažas mokinio krepšelis, nes vaikų yra nedaug, neleidžia įsigyti, pavyzdžiui, interaktyvių lentų, kurių turi kaimynai. Mes kupini daugybės idėjų, tačiau turime ribotas galimybes joms įgyvendinti. Mums taip pat sunku dėl to, kad kiekvieną kampą turime dalintis su lietuvių  įstaiga, kiekybiškai didesne, užimančia vis daugiau mūsų patalpų“, – aiškina situaciją Agnieška Sakovič.

Dėl vietos stokos lietuvių  mokykla naudojasi  kabinetais, valgykla ir aktų sale, esančiais vadinamajame mokyklos „lenkų“ sparne. Lenkų mokyklos mokiniams kūno kultūros pamokos vyksta sporto salėje, esančioje mokyklos pastato „lietuvių“ sparne.

Darni komanda
Iš viso Paluknio lenkų mokykloje dirba 28 mokytojai. Kai kurie jų lygiagrečiai dirba „Medeinos“ gimnazijoje. Kolektyvą, kaip dažnai būna mokytojų aplinkoje, sudaro beveik vien moterys. Šiuo metu vienintelis stipriosios „giminės“ atstovas yra Vaclav Gudalevič, direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, jis taip pat vadovauja mokyklų sporto būreliui.

Pastaraisiais metais mokytojų komandą papildė daug jaunų specialistų. Ikimokyklinukus ugdo Loreta Mackievič ir Anna Kliukojt, o pradinėse klasėse dirba buvusi  mokyklos mokinė Agnieška Matačina (Ščyglo). Gimtosios kalbos moko taip pat mokyklos absolventė Teresa Rynkievič, dailės – Renata Chosčijeva. Biologiją ir chemiją dėsto Angelina Bobnis, o Mažena Krasovska, Anzela Ruškievič moko matematikos, Evelina Solovjova – lietuvių kalbos. Vaikai ir jaunimas noriai lanko mokyklos ansamblį „Strumyk“, įkurtą prieš 26 metus. Jam vadovauja kūrybiniam  darbui atsidavusios mokytojos: muzikė Renata Joknienė (Krasovska) ir choreografė, kūno kultūros mokytoja Ivona Grigienė (Ščyglo), taip pat baigusios Paluknio vidurinę mokyklą.
Paluknio vidurinėje mokykloje geografijos mokytoja jau 48-us metus dirbanti Stanislava Chalaburdo, fizikė Irena Šulc, Vaclav ir Janina Gudalevičiai, Vaclava Klijevska – savotiškas tiltas tarp praeities ir dabarties.

Pasak ponios S. Chalaburdo, trikalbė mokykla buvo geriausias laisvos ir tikros draugystės pavyzdys: „Mums buvo ankšta,  bet linksma ir įdomu, – pabrėžė mokytoja. – Nebuvo taip, kad viena mokykla klestėtų kitos sąskaita. Kiekviena gyveno savo gyvenimą. Šeimos auklėjo daugiau vaikų ir, žinoma, niekas negalvojo apie bet kokią kiekybinę konkurenciją.“

Mokykla stengiasi būti gyvenvietės kultūros centras, organizuoja įvairius renginius, kuriuose dalyvauja ne tik mokiniai ir mokytojai, bet ir jų tėvai bei Paluknio ir aplinkinių kaimų gyventojai.

„Mes esame darni komanda. Mano siekus remia mokytojai, mums gerai sekasi bendradarbiauti. Įgyvendiname daugelį kūrybinių idėjų, nes visi puikiai supranta, kad bendras tikslas ar projektas yra reikalingas mūsų vaikams, jų tėvams, visai  mūsų bendruomenei“, – apibendrina ponia A. Sakovič.

Atminimo lenta
Mokyklos vadovybė ir bendruomenė tiki, kad Lietuvos lenkų tėvų mokyklų forumo rengiamos protesto akcijos, kurių metu labai aiškiai buvo taip akcentuojama problema dėl Paluknio vidurinės  mokyklos statuso išlaikymo, realizuos jų viltis. Pasak Agnieškos Sakovič, kiekvieną dieną mokykla jaučia didžiulę Trakų rajono savivaldybės tarybos narių ir Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos paramą.

„Turime tikrai daug užjaučiančių draugų. Mes visada galime tikėtis Seimo vicepirmininko Jaroslavo Narkievičo paramos. Mūsų mokinai nepaliekami likimo valiai, kai organizuojamos išvykos ar įvairūs konkursai. Glaudžiai bendradarbiaujame su Lenkų sąjungos Paluknio skyriumi. Mokyklos renginiuose visada dalyvauja seniūnė Marija Golubovska, mokykla taip pat aktyviai dalyvauja seniūnijos organizuojamuose projektuose“, – sako Paluknio lenkų švietimo įstaigos direktorė. Mokyklos siekius sukurti mokiniams kuo geresnes sąlygas mokytis gimtąja kalba remia Lenkijos išeivių organizacijos, privatūs rėmėjai, teikdami finansinę paramą mokyklos reikmėms.

Paluknio švietimo įstaigos šimtmečio jubiliejaus iškilmės, vykusios lapkričio 13-ąją, buvo įrodymas, kad mokykla jokiu būdu nėra pamiršta Dievo ir žmonių. Prieš iškilmingą minėjimą vyko pamaldos vietinėje Jono Krikštytojo bažnyčioje, kur susirinkę tikintieji kartu su parapijos kunigu Tadeušu Švedavičiumi meldėsi už mokyklos sėkmę ir vystymąsi bei už mokinių ir į amžinybę nuėjusių mokytojų Dievo palaiminimą. Po Šv. mišių visa procesija nuėjo į mokyklos pastatą, kur fojė buvo atidengta 100-osioms Paluknio lenkų švietimo metinėms skirta lenta, finansuota Lietuvos lenkų sąjungos vietos skyriaus.

„Tegul ši lenta bus matomas mūsų atminties apie mokyklos istoriją ženklas. Mes tvirtai tikime, kad tolesni metai atneš mokyklai daug džiaugsmo, vis didėjantį mokinių skaičių, kuriuos lydės tik sėkmė, išvykų malonumai, laimėti konkursai, o mes džiaugsimės jų pasiekimais“, – pasakė Renata Juknienė, LLS Paluknio skyriaus pirmininkė. Atidengiant atminimo lentą, jai padėjo pirmtakė, ilgalaikė vietos LLS skyriaus pirmininkė mokytoja Alina Kamilevič.

„Mokykla, aš linkiu tau  saulėto dangaus, tegul upės bus pilnos vandens, o jūsų širdys – meilės. Lai tarp mokinių, mokytojų ir tėvų bus daug gerumo ir santarvės“, – susirinkusiems prie atminimo lentos linkėjo Alina Kamilevič.

Su gera žinia
Į nuostabią šventę įsipynė svečių sveikinimai ir padėkos už mokytojų triūsą ir atsidavimą ugdant jaunąją lenkų kartą. Sveikinimo raštą su nuoširdžiais linkėjimais „visokeriopos sėkmės jaunų kartų, ištikimų savo lenkų protėvių, visaverčiame ir vertingame Lietuvos piliečių švietime ir ugdyme“ mokyklai per Lenkijos konsulą Łukaszą Kazmierczaką atsiuntė Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Jarosław Czubiński.

„Laisvoje demokratinėje šalyje kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, bet mes visada turime prisiminti, kad kiekvienas turi teisę į tradicijas, teisę į savo šaknis ir teisę mokytis gimtąja kalba. Ši mokykla suteikia galimybę gauti išsilavinimą gimtąja kalba nuo darželio iki 12 klasės, ir tai jūs, palukniečiai,  spręsite, ar šia teise pasinaudosite ateityje“, – pabrėžė J. Narkievič ir išreiškė viltį, kad dvejų metų laikotarpis, kuris taikomas norint gauti gimnazijos statusą, suteiks teigiamas permainas Paluknio mokyklai. Tai būtų teisingas sprendimas, vienodai traktuojant mokyklas lietuvių ir lenkų mokymo kalbomis toje pačioje vietovėje.

Geriausiais linkėjimais mokyklos bendruomenei suskubo pasidalyti Trakų rajono savivaldybės administracijos LLRA nariai, vadovaujami merės Editos Gudelienės ir vicemerės Marijos Puč bei administracijos direktoriaus Jono Liesio, ir perduoti mokyklos bendruomenei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko, Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio sveikinimą.

Rajono savivaldybės svečiai į Paluknį atvažiavo su gera žinia – abi mokyklos kitais metais sulauks renovacijos.

Šią svarbią dieną Paluknio mokyklą aplankė ir kolegos – kaimyninių švietimo įstaigų vadovai, vaikų darželio vadovė Irena Kravčun, seniūnė Maria Golubovska, Paluknio bendrijos „Dienmedis“ pirmininkė Alina Rizgelienė.

Į ceremonijos organizatorių kvietimą atsiliepė mokytojai pensininkai, ilgus metus prisidėję prie Paluknio lenkų mokyklos istorijos kūrimo: lenkų kalbos mokytoja Alina Kamilevič, pradinių klasių mokytoja Eleonora Mackievič, Honorata Ščyglo ir Janina Lapkovska, lituanistė Aldona Gaidienė, chemikė Rima Gulbinavičienė bei kiti mokytojai.

Labai gražus pedagogų kolektyvo poelgis per rudens atostogas buvo aplankyti visų mirusių mokytojų kapus. Nepriklausomai nuo to, kur palaidoti: Paluknio, Pabradės, Riešės ar Senųjų Trakų kapinėse, – jų kapai pasipuošė gražiais vainikais, sužaižaravusiomis žvakėmis. Per iškilmingą minėjimą jų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Paluknio lenkų mokyklą taip pat aplankė Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Audrius Skaistys, atvyko didelė draugų ir rėmėjų, kurių paramos mokykla visada gali tikėtis, grupė.

Įvykių knyga – visą laiką atversta
Nepaisant įvairių sunkumų, vietinė lenkų mokykla, per dešimtmečius daug davusi šios žemės dukterims ir sūnums, kilusiems iš Paluknio, Madžiūnų, Mamavio, Liepuonių, Dainių, Bakiškių, Paežerėlių, Žvėryno, Griovių, Naujasėdžių, Šventininkų, Mažų ir Didelių Lygainių, Gudelių, Gopstų, Černobylių ir daugelio kitų mažesnių kaimų ir vienkiemių, vis dar egzistuoja ir ugdo naujas kartas. Jos įvykių knyga, kaip pabrėžta per jubiliejaus šventę, visą laiką atversta. Ją rašys šie puikūs mokiniai, kurie šventės metu vadovaujami nenuilstančių mokytojų – Renatos Juknienės ir Ivonos Grigienės – aprengti gražiais kostiumais šoko, dainavo ir deklamavo eilėraščius apie Lietuvą, tėvynę – Vilniaus kraštą, apie motiną Lenkiją, džiugino svečių, tėvų ir mokytojų širdis.

Irena Mikulevič

• Fot. mokyklos archyvas Fot. mokyklos archyvas
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
• Fot. Evelina Solovjova Fot. Evelina Solovjova
•