Daugiakalbystės naudą patvirtino daugybė mokslinių tyrimų – pavyzdžiui, dvi ar daugiau kalbų mokantys žmonės geriau atlieka užduotis, kuriose reikalingas dėmesio valdymas, nereikalingos informacijos nuslopinimas, problemų sprendimas. Daugiakalbystė taip pat palaiko neuroplastiškumą – smegenų gebėjimą keistis ir priimti naują informaciją. Be to, įrodyta, jog daugiakalbiai žmonės gali atitolinti Alzhaimerio ir kitų neurodegeneracinių ligų pradžią 4–5 metais.

„Kai kurie mokytojai vis dar draudžia moksleiviams naudoti kitas kalbas klasėje. Kartais jie bijo, kad moksleiviai kalbės apie dalykus, nesusijusius su pamoka – netgi apie patį mokytoją. Tačiau tyrimai rodo, jog moksleiviai išties naudoja savo gimtąją kalbą tam, kad aptartų pamokos temą. Kodėl jie turėtų nesinaudoti kiekvienu turimu įrankiu tam, kad geriau ją suprastų?“, – samprotauja prof. S. Haberzettl.

Mokslininkės teigimu, daugelyje Vokietijos federalinių žemių moksleiviams siūlomos taip vadinamos paveldėtųjų kalbų pamokos – tai yra, mažumų kalbų, kurios vartojamos namų aplinkoje. „Visų pirma, tai pasiunčia svarbų signalą, kad kalbos, kurias moksleiviai atsineša su savimi, yra vertinamos. Be to, taip padedama ir toliau jiems plėtoti savo daugiakalbystę“, – paaiškina pašnekovė.

Mokytis padeda „kalbos vonia“

Daugiakalbystė skatinama ne tik Vokietijos mokyklose, bet ir vaikų priežiūros dienos centruose – pavyzdžiui, skaitant iliustruotas knygeles, kuriose naudojama ne tik vokiečių, bet ir arabų ar turkų kalba. Turkų ir arabų kalbos Vokietijoje yra tarp didžiausių mažumų kalbų.

Dalindamasi mintimis apie efektyvius įrankius, skirtus užsienio moksleivių įsitraukimui į pamoką, prof. S. Haberzettl pabrėžia, kad reikėtų sistemingai planuoti, kiek įrankių ir mokymo medžiagos gali būti pateikta ne vokiečių, o kitomis kalbomis. Svarbiausia – užtikrinti, kad kiekvienas moksleivis suprastų pamokos temą. Pasak prof. S. Haberzettl, labiau pažengę moksleiviai gali mokytis vokiečių kalbos naudodami taip vadinamą „kalbos vonią“ – metodu, kuomet moksleivis visiškai „pasineria“ į mokomą kalbą, pavyzdžiui, mokytojas bendrauja su jais tik vokiškai.

„Šiame kontekste skaitmeniniai įrankiai taip pat neturėtų būti tabu – naudojami tekstų vertimui, dialogo įgalinimui ir kt. Tuo pat metu, aišku, būtina sistemingai padėti moksleiviams išplėsti jų vokiečių kalbos repertuarą“, – pažymi Saarlando universiteto profesorė, akcentuodama, kad situacija jos šalyje skiriasi nuo Lietuvos – pavyzdžiui, Vokietijoje gerokai mažesnę dalį gyventojų sudaro atvykusieji iš Ukrainos.

Aktualumas išaugo dėl karo Ukrainoje

VDU konferencijoje taip pat dalyvavusi prof. dr. Joanna Rokita-Jaśkow iš Nacionalinės švietimo komisijos universiteto (Lenkija) pasakoja, kad daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo aktualumas Lenkijoje išaugo 2022-aisiais, kai dėl karo Ukrainoje į šalį atvyko daug ukrainiečių – mokytojai tam nebuvo pasiruošę.

„Lenkijoje dauguma mokytojų kalba tik lenkiškai, be to, daug jų yra pagyvenusio amžiaus, taigi, įgijo išsilavinimą dar sovietmečiu, ir nemoka jokių užsienio kalbų – nebent šiek tiek rusų. Tad jiems tai yra iššūkis – jie neturi jokių gebėjimų, kaip bendrauti su užsieniečiais. Jau nekalbant apie kitus keblumus, kai vaikai turi psichologinių, emocinių problemų, nes jie staiga buvo priversti pakeisti gyvenamąją vietą“, – iššūkius vardija profesorė.

Lenkijoje daugiakalbystė apskritai yra mažiau paplitusi, lyginant su Lietuva: „Eurostat“ duomenimis, mūsų šalyje net 95,6 proc. gyventojų moka daugiau nei vieną kalbą, o Lenkijoje – 67 proc.

Per dvejus metus nuo plataus masto karo pradžios, Lenkija spėjo nemažai pasimokyti, tikina prof. dr. J. Rokita-Jaśkow. Nuo šių metų rugsėjo Lenkijoje gyvenantys ukrainiečiai vaikai privalo lankyti lenkų mokyklas. Pripažįstama, kad jiems tai bus naudinga ilgoje perspektyvoje, tęsiant mokslus Lenkijos universitetuose ar įsidarbinant.

„Kalba yra esminis integracijos įrankis – jie turėtų palaipsniui tobulinti savo kalbos žinias, nes tai leis jiems patekti į geresnę mokyklą, įgyti universitetinį išsilavinimą, pradėti verslą, kuriame jie galės užmegzti kontaktus su kitokios kilmės klientais“, – sako profesorė.

Lenkijos ir Lietuvos iššūkiai – panašūs

Pašnekovė pabrėžia, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva šiuo metu susiduria su panašiais iššūkiais ir pradeda mokytis daugiakultūrio, daugiakalbio ugdymo subtilybių. Mokytojams tenka prisitaikyti – tapti ne tik savo dalykų, tokių kaip fizikos, matematikos ar kitų, bet tuo pačiu ir lenkų kalbos mokytojais: prisiderinama prie moksleivių kalbos žinių, paprastinamas pamokos turinys, palaipsniui leidžiant jiems pažinti tiek lenkų kalbos, tiek dalyko ypatumus.

„Kuo jaunesnis vaikas, tuo geriau jam seksis mokytis kalbos. Pavyzdžiui, jei jis 7-erių metų amžiaus, maždaug per trejus metus jis gali įgyti labai gerą, beveik prilygstančią gimtakalbio, kompetenciją. Tačiau kai atvyksta 13–14 m. amžiaus vaikai, jiems gerokai sunkiau įgyti tokio lygmens kompetenciją – tam reikia daugiau laiko, apie 5–8 metų“, – pastebi Nacionalinės švietimo komisijos universiteto mokslininkė.

Prof. dr. J. Rokita-Jaśkow sako, kad yra įvairių įrankių ir metodų, skirtų padėti mokytis daugiakalbėje aplinkoje. Pavyzdžiui, moksleiviai gali mokytis kalbos naudodamiesi mobiliaisiais telefonais ir jų programėlėmis, tokiomis kaip „Quizlet“, taip pat – užsivesdami savus žodynus, kad geriau įsisavintų sudėtingesnius terminus.

Vis dėlto, pasak profesorės, nors pamokose ir galima leisti užsieniečiams moksleiviams naudoti savo gimtąją kalbą, jei ji padeda įsisavinti dalyką, nereikėtų persistengti – prioritetas turėtų būti teikiamas mokomajai kalbai.

Pagal VDU inf.