Vilniaus universitete (VU) surengtoje teminėje Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ diskusijoje „Stipri Lietuva kintančiame pasaulyje: valstybės saugumas ir vaidmuo regione bei pasaulyje“ saugumo ekspertai ir politikai aptarė ateities saugumo ir užsienio politikos tendencijas per keturių pagrindinių galimų Lietuvos ateities scenarijų kontūrus.

Išryškėjo scenarijų kraštutinumai

Kovo mėnesį VU ir STRATA organizavo ateities scenarijų rengimo dirbtuves, kuriose dalyvavo įvairių sričių ekspertai, mokslo, verslo, kultūros, visuomenės atstovai. Per šiuos susitikimus išryškėjo keturi skirtingi hipotetiniai ateities scenarijai, susiję su įtampa tarp autokratinių ir demokratinių valstybių bei švietimu – jo stagnacija ar negrįžtamu proveržiu.

Dr. S. Trainauskienė išskyrė keturis pagrindinius galimus Lietuvos ateities scenarijus, susijusius su temine diskusija – valstybės ateities saugumo perspektyvomis, vaidmeniu regione ir tarptautinėje aplinkoje.

Pirmojo scenarijaus – autokratijos ir švietimo proveržio – atveju regimas Europos Sąjungos (ES) susitraukimas ir NATO susilpnėjimas, nes Jungtinėms Amerikos Valstijoms darosi vis sunkiau atlaikyti ekonominį Kinijos ir jos sąjungininkių spaudimą.

„Sustiprėjusi augančių ekonomikų koalicija, kurioje dominuoja Kinija, Indija ir Rusija, keičia XXI a. pradžioje vyravusias tarptautinės sistemos taisykles. Pasaulio politikoje ima dominuoti merkantiliniai interesai, prie kurių priverstos taikytis mažosios valstybės. ES skyla į kelis regioninius ir skirtingai integruotus blokus. Lietuva susivienija su kitomis panašiai mąstančiomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis. Viešojoje politikoje ima dominuoti tautos išlikimo naratyvas“, – vardija dr. S. Trainauskienė.

Antrojo scenarijaus atveju ilgai augusi įtampa tarptautinėje arenoje prasiveržia į atvirą plataus masto konfliktą „niekieno“ teritorijoje, pavyzdžiui, Arktyje, Antarktidoje, kosmose ar kitur, kuris pasibaigia vieningo Vakarų bloko pergale. Savo ruožtu likęs pasaulis veikia pagal demokratinių Vakarų taisykles ir taip padeda ne tik užtikrinti bloko šalių saugumą ir stabilumą, bet ir efektyviai koordinuoti tokių globalių problemų kaip klimato krizė sprendimą. Galiausiai visos esminės problemos išsprendžiamos.

Trečiojo scenarijaus atveju tarptautinėje arenoje egzistuojančios antidemokratinės tendencijos tai sustiprėja, tai atslūgsta, tačiau rimtesnės žalos ES integracijai ar NATO stabilumui nepadaro. Rusija ir Kinija išlieka Vakarų konkurentėmis ir oponentėmis, nors vidaus problemos apriboja jų pajėgumus kelti tiesioginę grėsmę Vakarams. Pasaulyje vyrauja nerami ir netvari taika, o Lietuva siekia tapti vieningo ir integruoto Šiaurės ir Baltijos regiono dalimi.

Ketvirtojo scenarijaus atveju liberalioms demokratijoms nepavyksta apginti taisyklėmis grįsto daugiašalio bendradarbiavimo ir laisvos tarptautinės prekybos nuo vidinio ir išorinio spaudimo atsisakyti šių principų. Paralyžiuotos vidinių nesutarimų ir neturėdamos pakankamai pajėgumų ES ir NATO nesuvaldo Europą užklupusių saugumo, energijos, valiutos ir migracijos krizių. Viešosios politikos nesėkmės Centrinėje ir Rytų Europoje, taip pat ir mažoje dalyje Vakarų Europos valstybių į valdžią atveda populistines autoritarines partijas. Dauguma jų – tiesiogiai remiamos Rusijos ir Kinijos režimų.

Šiuo metu Lietuva – trečiajame scenarijuje

„Tarp dirbtuvių dalyvių buvo vienareikšmiškas konsensusas, kad mes dabar esame trečiame scenarijuje – konsoliduota demokratija Lietuvoje, mūsų regione, tačiau vyrauja švietimo stagnacija“, – komentuoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas dr. Marijušas Antonovičius, dalyvavęs dirbtuvėse.

Vis dėlto, pasak dr. M. Antonovičiaus, buvo prieita prie susitarimo, kokio scenarijaus norima – eiti konsoliduotos demokratijos ir švietimo proveržio link. Taigi šiuo metu iki norimo rezultato trūksta konsoliduoto švietimo proveržio. Kodėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikai trūksta kokybiško švietimo?

„Vienas dalykas, apie kurį galime kalbėti – tai resursų stoka Lietuvoje. Resursai – tai išsilavinę, profesionalūs žmonės. Lietuvoje bent jau iki Krymo okupacijos veikė šoko terapijos principas. Tai reiškia, kad turi įvykti koks nors sukrėtimas, kad įvyktų pokyčių, pavyzdžiui, skiriama 2 proc. gynybai. Kitas dalykas, apie kurį galime kalbėti – tai socialinio kapitalo stoka. Galime kalbėti apie negebėjimą susitarti. Apie tai, kad mes funkcionuojame nuo šoko iki šoko, tas trumpas laikotarpis, kai vyrauja vienybė“, – teigia dr. M. Antonovičius.

VU TSPMI lektoriaus teigimu, diskusijose buvo ne kartą keliamas mokslo atsparumo klausimas, pabrėžta dezinformacijos, kuri gali poliarizuoti valstybes, grėsmė, taip pat buvo aptariamos naujos darbotvarkės – žalioji, skaitmenizacijos ir technologijų.

„Tai, kad trūksta proveržio švietime arba esame ne visais klausimais atsparūs, dažnai lemia, kad tampame saugumo prašytojai iš mūsų partnerių, nors galėtume prie tų klausimų prisidėti. Pavyzdžiui, labai dažnai dirbtuvėse buvo minima žalioji darbotvarkė. Daug diskusijų dalyvių minėjo, kad Lietuva energetinėje transformacijoje turi gerą starto poziciją, ji galbūt galėtų viena iš pirmųjų pasiekti žaliąjį proveržį ir tai suteiktų Lietuvai daug galimybių laviruoti diplomatinėje erdvėje.

Tai matome ir dabartinėje situacijoje, kai Lietuva yra pasiruošusi viena pirmųjų be didelių sąnaudų pereiti nuo rusiškų energijos šaltinių. Lietuva jau investavo 2 proc. į karybą – tai irgi suteikia geresnes galimybes manevruoti Europos kontekste“, – pasakoja VU TSPMI lektorius.

Du scenarijai, jeigu kažkas nutiktų ne taip

„Yra ir du scenarijai, apie kuriuos galima kalbėti kaip apie tam tikrus nukrypimus. Tai reiškia – jeigu kažkas nutiktų ne taip“, – sako dr. M. Antonovičius.

Pirmasis scenarijus, aiškina VU TSPMI lektorius – kai galime prarasti demokratiją net ir padarę švietimo ir mokslo proveržį. Šiam scenarijui įtakos gali turėti visuomenės poliarizacija, kai gyventojai nebetiki demokratijos sprendimų galia.

„Pridėčiau ir kitą įtampą, kuri buvo ypač ryški per pandemiją. Aš ją mačiau ir kai buvo kalbama apie karinę paramą Ukrainai. Buvo jaučiamas vis didesnis ekspertų, specializuotų žinių ir demokratinio mandato poreikis. Čia yra labai aiškus susikirtimas ir kyla klausimas, kaip tai spręsti – ar „nuleisti“ žemyn savivaldai, ar kitaip“, – aiškina dr. M. Antonovičius ir priduria, kad diskusijų metu buvo kalbėta ir apie įtampą tarp autokratinių ir demokratinių režimų. Svarstoma, kaip atrodytų situacija šalyje, esant konsoliduotai demokratijai, kai demokratiniai režimai išlieka Lietuvai svarbiose šalyse.

Antrasis scenarijus, pasak dr. M. Antonovičiaus – kai galime prarasti demokratiją, o švietimo, mokslo ir inovacijų sistema atsilieka nuo laikmečio poreikių. Tokiu atveju, lektoriaus teigimu, Lietuva taptų Vengrijos tipo liberalia demokratija, vyktų tam tikras balansavimas tarp ekonominių blokų ir oligarchinės sistemos susikūrimo.

VU inf.