Brangieji,

pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dievas ieško žmogaus, dar nepažįstančio Jo ir Jo meilės. „Tave aš laikau už rankos, Tave vardu aš pašaukiau ir iškėliau į garbę, nors Tu manęs nežinojai“ (plg. Iz 45, 1–4). Net kai Dievo tauta vėliau nuo Jo atitolsta, Jis toliau siekia žmogų atrasti, sukurti savo tautą iš naujo ir negaili tam jokių pastangų. Evangelijoje girdėtas palyginimas apie monetą primena mums, kad kiekvieną iš mūsų Dievas surado, pakrikštijo, pažymėjo žyme – krikšto žyme, Šventosios Dvasios žyme, – ir mes Jam priklausom. Todėl šiandienos Evangelijos palyginimas taikomas kaip tik mums. „Atiduokite Dievui, kas Dievo“ (plg. Mk 12, 17). Broliai, seserys, tai esame mes. Mes esame Dievo nuosavybė. Ir tai, ką Viešpats mums yra davęs, mes turime atiduoti į Jo rankas. Ši Fatimos šventovė ypatingu būdu liudija mums ne tik mūsų priklausomybę Dievui, bet ir Dievo artumą mums. Ji taip pat aktuali šiandien, kaip tada, kai Marija čia, Fatimoje, apsireiškė prieš šimtą metų.