G. Kirkilas, pasisakantis už konservatorių pablogintų santykių su Lenkija gerinimą, Lietuvos pirmininkavimą vertina kaip galimybę grįžti prie subalansuotos užsienio politikos be nesveikų ambicijų ir nacionalizmo. „Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai – šansas grįžti prie sveikų ambicijų ir subalansuotos užsienio politikos“, - rašo jis straipsnyje, kuriame kritikuoja konservatorius už nutolimą nuo LDK tradicijų ir grįžimą prie smetoniškosios Lietuvos nacionalizmo ir provincialumo.

A. Ažubalis, sugrįžimo prie tarpukario Lietuvos politikos šauklys ir pagrindinis šios idėjos įgyvendintojas, atremia savo politinio oponento kaltinimus. Jis sako, kad konservatoriai nenusigręžė nuo LDK istorinės atminties, bet pripažįsta, kad jie nepamiršo ir tarpukario Lietuvos istorijos. Žodžiu, išlieka ištikimi ir vienam, ir kitam. Problema ta, kad neįmanoma lygiagrečiai pasisakyti ir už LDK, joje vyravusį daugiakultūriškumą, atvirumą bei toleranciją, ir už smetoniškąją Lietuvą, kuri buvo uždara, provinciali ir nacionalistinė. Tai būtų panašu į asilėno ir eržilo lyginimą.

Bet A. Ažubalis nebūtų Ažubalis, jei nemaitintų mūsų nesuprantamais ir vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais kartu pabrėždamas, kad tai sutampa su Lietuvos interesais.

„Dešiniesiems į užsienio politiką grąžinus valstybės interesą, furšetų skaičius sumažėjo (kalba eina apie santykius su Lenkija – aut. past.), o socialdemokratų buvome apšaukti nacionalistais. Tačiau ar nacionalinių interesų realizavimas siekiant valstybės saugumo yra nacionalizmas?“, - G. Kirkilo klausia A. Ažubalis. Nuo savęs pridėsiu, kad, A. Ažubalio manymu,  valstybės intereso  grąžinimas santykiuose su Lenkija reiškia akiplėšišką pareiškimą apie tai, kad anksčiau Varšuvai duoti pažadai dėl pagarbos lenkų tautinės mažumos teisėms nebus vykdomi. Ir dar tai, kad Lietuva pasirinko kelią į Šiaurę, apeidama „savanaudišką“ Lenkiją. Mano manymu, jei tai yra valstybės interesai, tai jau tikrai ne Lietuvos.

A. Ažubalis yra tikras ekvilibristas, todėl toliau gelia vyriausybei. Jis sako lyg ir ignoravęs japonus, kurie buvo pasirengę mums pastatyti atominę elektrinę, išdūrė latvius ir estus, o strateginę partnerę JAV „antrasis valstybės žmogus“ iš viso pasiuntė „per toli“.  Nežinau, kas ką ir kaip toli pasiuntė, bet tik priminsiu, kad konservatorių numylėtinė D. Grybauskaitė pradėjo tradiciją „pasiųsti“ amerikiečius. Po to, kai Prahoje ji ignoravo B. Obamą, ilgus metus jos Baltuosiuose rūmuose net kaip turistės niekas nenorėjo matyti.

Man atrodo, kad buvęs užsienio reikalų ministras yra taip atitrūkęs nuo realybės, kad galėtų užduoti sau klausimą, kurį kadaise sau uždavė vestuvių puotoje padauginęs Zagloba: „Nejaugi tik aš vienas girtas visoje visatoje?”

Tadeuš Andžejevski