Įtraukiojo ugdymo idėja postuluoja teiginį: mokykla – visiems. Visi mokiniai turi teisę lankyti mokyklą, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Kitaip tariant, visus vaikus reikia įmokyklinti, nepaliekant jų kažkur ugdymo paraštėse. Čia reikia pabrėžti, kad visų vaikų įmokyklinimas jokiu būdu nereiškia, kad mokytojas kiekvienam vaikui privalo prikimšti programose nurodytą kiekį žinių.
Įtraukusis ugdymas pabrėžia bendravimo, bendradarbiavimo, buvimo drauge svarbą. Mokytojas šiuo atveju nėra informacijos vadybininkas, žeriantis faktus ar žinias – jis pirmiausia ne priima ugdymo programą kaip dogmą, o pastebi vaiką. Visus vaikus.
Štai čia ir iškyla pirmasis iššūkis mokytojui – jis turi tikėti įtraukiojo ugdymo idėja. O taip toli graži nėra. Įvairūs tyrimai atskleidžia tam tikrą pedagogų veidmainystę: pritariama idėjai, kad visiems turi būti sudarytos sąlygos mokytis ir lankyti mokyklą, bet kai reikia pasisakyti už konkretų šios idėjos įgyvendinimą savo klasėje, pedagogai pažymi, kad jie to nepageidauja.
Ką tai reiškia? Sudaroma iliuzija, kad įtraukusis ugdymas vyksta, įvairius mokinius tiesiog dirbtinai sulipdant į vieną klasę, tačiau nededant jokių pastangų dėl bendro įsitraukimo.
Pavyzdžiui, klasė sprendžia uždavinius, o kiti, mokymosi sunkumų patiriantys vaikai, tuo metu tiesiog spalvina paveikslėlius. Tai – jokiu būdu ne įtraukusis ugdymas. Tai – pedagoginis vaikų apleistumas drastiškiausia prasme. Mokytojas tarsi kažkaip pakenčia visus vaikus savo klasėje, parinkdamas kitokias, dažnai – tiesiog lengvesnes užduotis specialiųjų poreikių mokiniams, tačiau niekaip neskatina bendradarbiavimo, nekuria socialinių ryšių tarp mokinių. Šitaip atskirtis tik auga, o kai kurie mokiniai taip ir lieka ugdymo paribiuose. Nepamirškime, kad turėtų būti priešingai.
Įtraukusis ugdymas apima visus – net tik specialiųjų poreikių mokinius. Visus. Tai nėra abejinga tolerancija, virstanti pasyviai agresyviu pakantumu, kad klasėje gali būti pačių įvairiausių mokinių. Tai tokio buvimo įprasminimas. Tačiau kaip mokytojui, kuris visada manė, kad jo darbas – perduoti žinias, staiga tapti tuo, kuris stato tiltus, konstruoja socialinius ryšius, komunikuoja ir bendradarbiauja ne tik su visais mokiniais, bet ir su kitais mokytojais, tėvais, mokyklos administracija?
Gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, komunikabilumas, pozityvaus ryšio kūrimas nebuvo prie pačių reikalingiausių savybių mokytojui. Kita vertus, ir kaip išmatuoti įtraukiojo ugdymo efektyvumą? Mokytojas visada turi žinoti, kaip jam pasitikrinti, ar jis eina tinkamu keliu, ar jo veikla duoda rezultatų. Tam tikra spraga glūdi ir pedagogų rengime bei švietime. Pateiksiu konkretų pavyzdį iš savo gyvenimo.
Po mokyklos baigiau bakalauro studijas Vilniaus universitete. Ten mokiausi lietuvių filologijos ir reklamos. Dar dvejus metus studijavau lietuvių literatūrą. Per šiuos šešerius metus neįgijau jokių pedagoginių žinių. Juk ne tam mus ruošė, ne mokyklai, ne tam, kad būtume ugdytojais. Ir staiga universitetas sugalvoja šią spragą užpildyti greituoju būdu – tapti mokytoju galima vos per metus, jei jau turi aukštąjį išsilavinimą. Vos vieneri metai pedagogikos studijų. Kokių kompetencijų galima įgyti per tokį trumpą laiką?
Mokytojui, kuris nori į ugdymo procesą įtraukti visus, reikia būti ne tik labai tolerantiškam, bet ir labai kritiškam. Pirmiausia pasirenkant įvairias priemones ugdymo turiniui išdėstyti. Šiais technologijų laikais dėmesys sutelkiamas į vizualinius dalykus, vaizdus, į tai, kas kausto žvilgsnį. Dirbant su sunkumų patiriančiais mokiniais labai populiaru naudoti plakatus, stendus, skaidres, piešinius ir panašiai. Tai ir yra spąstai.
Mokytojai pamokose pasiremia gausesne vaizdine medžiaga, manydami, kad šitaip padeda mokiniui, tačiau ar stebėjimas reiškia dalyvavimą? Tikrai ne. Jei dalis klasės mokosi naują temą, o kai kurie mokiniai stebi kokius nors paveikslėlius, tai reiškia ne visų įtraukimą, o tik dalies atitraukimą, kad pastarieji tiesiog netrukdytų kitiems mokiniams ar mokytojui. Tai iš dalies primena kavinėse taikomą triuką vaikams nuraminti: kol reikia sulaukti maisto, atnešama kreidelių ir piešinėlių, kad mažylis galėtų spalvinti ir netrukdytų kitų valgytojų, jo paties tėvų ir darbuotojų ramybės. Tai tiesiog vaiko įtraukimas į kokią nors ar tiesiog bet kokią veiklą tam, kad kiti galėtų užsiimti savo reikalais.
Mano manymu, mokytojas visomis jėgomis pamokoje pirmiausia turi dalyvauti pats. Plėtodami įtraukųjį ugdymą, nepamirškime emocinio intelekto, taip pat paprasčiausio laimės, atradimo džiaugsmo. Pamokose galima sukurti skirtingas mokymosi zonas pagal mokinių mokymosi stilius, drauge su kitais mokiniais rengti projektus ir kt. Svarbu leisti vaikams pajusti, kad dirbti neįprastai yra smagiau ir įdomiau.
Na, to paties galima linkėti ir mokytojams – kartais tiesiog užversti knygas, išjungti kompiuterius, ir klasėje su vaikais drauge sudainuoti dainą, raiškiai perskaityti istoriją, sukurti vaidinimą. Ploti. Džiaugtis. Šypsotis. Nes įsitraukimas pirmiausia ir grįžta kaip emocija.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Įtraukusis ugdymas“
Gintarė Pugačiauskaitė, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
