Skubu, bėgu, plušu, patiriu stresą, nuvargstu ir kasdien meldžiuosi, kad greičiau ateitų šeštadienis. O taip, tai yra visų svajonių išsipildymas, savaitės kulminacija, geriausias laikas!

Tad aš perku knygas, kurias skaitysiu šeštadienį, ir rikiuoju jas palei lovą.

Šeštadieniui kraunu ir darbo dienomis tik perverstus žurnalus.

Plaukų, veido kaukės, kremai, aliejukai, šveitikliai – o, taip, irgi pasilepinsiu visu tuo šeštadienį.

Šeštadienį žiūrėsiu filmus, serialus, eisiu į teatrą.

Šeštadienį, galvoju sau, gaminsiu salotas, ilgai miegosiu, nusilakuosiu kojų nagus.

Įsigyju suknelę ir batelius šeštadieniniam pasivaikščiojimui po pavasarinį Vilnių. Būtinai apeisiu bundančius parkus, pasigrožėsiu senamiesčiu.

Visus susitikimus, kvietimus išgerti kavos, pasiūlymus užsukti į svečius taip pat atidedu šeštadieniui.

Draugų žinutes ištrinu galvodama, kad atsakysiu į jas šeštadienį.

Apsiverkusią kambariokę antradienį irgi išgenu lauk, sakydama, kad ateitų pasiguosti šeštadienį, dabar aš pavargusi, neturiu laiko...

Štai taip ir dėlioju planus.

Ir tada dar parašo JIS.

Oi, žinoma, tai ir jam šeštadienį bus laiko, jau po visko, kai būsiu nusilakavusi nagus, pasilepinusi plaukų kauke ir su drauge išgėrusi kavos. Nuostabu. Štai kada galėsiu susitikti su savo antrąja puse.

Šitaip aš galvoju visą savaitę.

Ir tada ateina šeštadienis.

Tikras košmaras.

Prabundu paryčiais, staiga šoku iš lovos, manydama, kad pramiegojau darbą. Daugiau užmigti negaliu, vartausi nerasdama sau vietos, kol nuo gulėjimo nepakenčiamai įskausta galvą.

Valgau, geriu kavą ir jaučiu, kaip visą kūną apima maudulys, bejėgiškumas ir apatija. Nereikia nekur bėgti, nelaukia darbas, ir tada staiga pasijuntu tokia pavargusi, išsisėmusi, save visiems per savaitę išdalinusi ir palūžusi, kad lendu atgal į patalus ir šitaip guliu. Būna, net apsipirkti neišeinu.

Atrodo, viskas. Nebemoku ilsėtis, atsipalaiduoti, mėgautis laisvu laiku. Aš – kažkokia robotizuota moteris, gyva tik darbo dienomis.

Ir taip stovi mano knygos, nagų lakas, plaukų kaukės, kremai. Draugai ir antra pusė iš pradžių dar pyksta, paskui ir jie nutyla, palieka mane spengiančioje šeštadienio tyloje. Vieną su savimi.

Nekenčiu šeštadienių.

Gintarė Pugačiauskaitė