Tada Rūta Vanagaitė paskelbė, jog leidykla „Alma littera“, jei tik nori, gali sudeginti jos knygas.

Galiausiai įsiplieskė didelis gaisras, į kurį visi, kas netingėjo, pylė alyvos, vietoje malkų dar pamėtydami komentarų apie Rusiją, Putiną, Kremlių, tėvynės išdavystę, Vanagaitės ir Statkevičiaus ištrėmimą, okupaciją, priešus ir kitus dalykus, kurie bet kurioje situacijoje turi didelę sprogstamąją galią.

Laužai liepsnoja, blogiečiai dega, gal dar, žiū, sudegins ir tas nelemtąsias knygas.

Viduramžiai Lietuvoje, tiesa?

Visa laimė, kad tokiam „susideginimui“ pasirinktas neblogas, sąlyginai tinkamas laikas. Už mėnesio prasidės adventas, todėl geriau jau savo juodas mintis išleisti dabar, nei temdyti jomis prieššventinio laikotarpio tyrumą.

Kitas pozityvusis situacijos aspektas – pagaliau tiek dėmesio, straipsnių, komentarų, pasisakymų, televizijos ir radijo laidų eterio sulaukė būtent kultūros žmonės, kūrėjai. Juozas Statkevičius – dizaineris, Rūta Vanagaitė – rašytoja, ir štai, prašom, į juos nukreiptos visos Lietuvos akys.

Aš, kaip literatūrologė, galiu teigti, kad bet koks kalbėjimas apie knygas yra geriau nei nekalbėjimas. Galime kritikuoti, peikti, verkti dėl to, kas parašyta ar kūrėjo pasakyta, bet pagaliau visi žmonės sužinojo, kad yra tokia rašytoja Vanagaitė, kad apskritai knygos Lietuvoje dar leidžiamos ir kūrėjų pasisakymai iš tiesų gali išjudinti tautą.

Tačiau yra ir tamsioji istorijos pusė. Dabar, XXI amžiuje, literatūra susiduria su draudimais, Vanagaitės knygos išimamos iš prekybos, dingsta iš lentynų. Ir nelabai aiškus įvykių posūkis: pykstame, nes J. Statkevičius pareiškė, kad „dievina Rusiją“, bet vos po kelių dienų stebime, kaip Vanagaitė baudžiama cenzūra ir žodžio laisvės suvaržymo metodais, labai jau primenančiais būtent Kremliaus taktiką.

Kokia žinia čia siunčiama? Kad mes patys veikiame rusišku stiliumi? Kad mylėti galima tik vieną šalį, draudžiama kvestionuoti, kritikuoti ar abejoti savo istorija, nes už tai taikomos sankcijos?

Ir kodėl baudžiami esame visi? Kodėl negaliu rasti ir nusipirkti Vanagaitės knygų? Esu filologė, literatūrologė, ir štai iš manęs atimama galimybė skaityti tai, ką noriu. Kaip sąmoningas žmogus, juk turiu turėti galimybę pati įvertinti kūrinio turinį ir suformuluoti savo išvadas apie jo vertingumą.

Šiaip ar taip, kadangi norėjau savaitgalio su lietuviška knyga, įsigijau Lavijos Šurnaitės „Optimizmo geną“. Kelias dienas skaičiau štai, pavyzdžiui, tokius pasisakymus: „Ko gero, iškelti bylą dėl atsainaus požiūrio į savo apatinius būtų galima kas trečiai, o gal net kas antrai Lietuvos moteriai. Nuskalbta, išblukusi, nors be galo patogi liemenėlė, pasta sintetika, tarpusavyje nederantys apatiniai, styrantys siūleliai, formą ir standumą praradęs trikotažas, krūtinės formą darkanti liemenėlė... Galima vardyti ir vardyti“. Arba: „Norite gerai jaustis? Kasdien plaukite plaukus“.

Genialu, tiesa? Neplauti plaukai ir apatiniai. Lėkštesnio skaitalo seniai nelaikiau rankose. Tikrai, puiki bausmės priemonė – Šurnaitė vietoje Vanagaitės.

Visa laimė, kad savo lentynoje dar turiu ir „Ne bobų vasarą“, ir knygą „Jis“. Inkvizitoriai su fakelais, esu tikra, į namus laužų degti kol kas dar neis.

Gintarė Pugačiauskaitė