Iš tiesų mes galime tapti iki šiol dar Lietuvoje negirdėto precedento liudininkai, kai teismas iš aukščiausios pagal rangą politikės šalyje – prezidentės Dalios Grybauskaitės – išreikalaus atsakymą, kurio negali sulaukti signataras Zigmas Vaišvila. Primename, kad Z. Vaišvila dar šių metų pavasarį raštu uždavė D. Grybauskaitei keletą klausimų dėl neaiškių, paslaptingų jos biografijos epizodų. Iš buvusio pirmojo Lietuvos Saugumo vadovo klausimų galima suprasti, kad D.Grybauskaitė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo momentu vis dar bendradarbiavo su sovietų okupacine valdžia.
Z. Vaišvila įrodinėja, kad prezidentė kritiniais Lietuvos nepriklausomybės momentais dirbo Vilniaus partinėje mokykloje, kuri priklausė Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komiteto platformai, buvo Maskvos komunistų vyriausybės, besipriešinančios Lietuvos išstojimui iš TSRS sudėties, prieglobstyje. Taip pat jis klausia prezidentės, kas delegavo ją į mokslus Jungtinėse Valstijose, paskiriant stipendiją... Na gerai, čia taip pat yra problema.
Iš pradžių oficialioje D. Grybauskaitės biografijoje stažuotė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo nurodyta 1991 metais. Bet kai buvo išleista knyga „Raudonoji Dalia“, kurios autorė įrodinėja, kad D. Grybauskaitę mokytis su stipendija į Jungtines Amerikos Valstijas išsiuntė Sovietų Sąjungos komunistinė vyriausybė, Lietuvos prezidentės biografijoje ši data buvo patikslinta. Vietoj 1991 metų atsirado 1992-ieji, kai į mokslus su užsienio stipendija jau siuntė nepriklausomos Lietuvos valdžia. Z. Vaišvila reikalauja raštiškų prezidentės paaiškinimų šiuo klausimu.
Iki šiol jokių rezultatų nėra, nes atsakymą, kaip teigia Z.Vaišvila, suktą ir neaiškų, be Respublikos prezidentės parašo, jam pateikė prezidento rūmų pareigūnė, atsakinga už viešuosius ryšius. Toks atsakymas signataro netenkina – ypač, kaip jis teigia, jog šiame atsakyme paaiškinimai yra klaidingi. Pavyzdžiui, tai, kad D. Grybauskaitė jau 1989-ųjų gruodį perėjo į nuo Maskvos nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos (LKP) gretas. Signataras, remdamasis rašytiniu Gedimino Kirkilo paaiškinimu, kuriame teigiama, kad D. Grybauskaitė prie LKP neprisijungė, tvirtina, jog tai melas. Deja, prezidentės nelaimei, Z. Vaišvila yra signataras, todėl vadovaudamasis Signatarų įstatymu jis turi teisę gauti bet kokią informaciją iš bet kurios Lietuvos žinybos. Todėl ketina teismo keliu išreikalauti iš D. Grybauskaitės atsakymus į savo klausimus.
Ar jam pavyks? Protingas planuoja du žingsnius į priekį. Juk D. Grybauskaitė ne veltui taip atidžiai sau išsirinko generalinį prokurorą, o dabar gina jį kaip liūtė.
Nors Z. Vaišvila ne mano pasakos herojus, šiuo konkrečiu atveju pasirašau po jo reikalavimais. Ne dėl to, kad mane taip domina prezidentės biografijos smulkmenos, ir net ne dėl tos priežasties, kuri reikalauja, kad politikai sakytų tiesą. Tai, tiesą sakant, svarbi priežastis, tačiau šiuo atveju yra dar svarbesnė. Tiesos iš gėdingų biografijos puslapių slėpimas gali nulemti svetimų mums užsienio valstybių specialiųjų tarnybų šantažą prieš šalies vadovę. Jeigu Z. Vaišvilos reveliacijos yra tikros, tai, be abejo, žinių šia tema turi tarnyba, KGB perėmėja. Turėdama tokios jautrios informacijos ji gali šantažuoti Lietuvos Prezidentę, kad informacija bus atskleista, o tai yra tiesioginė grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui.
Vytautas Landsbergis, taip jautriai reaguojantis į bet kokią tariamą Lietuvos politikų priklausomybę nuo ilgų rytų kaimyno rankų, šį kartą elgiasi labai netinkamai. Apsiputojęs šaukia: „Tebūnie Dalia“, – su užsidegimu gina politikę, kurią slegia tokie stiprūs įtarimai. Iš kur ši keista „Lietuvos vyriausiojo sovietų tarnų seklio“ meilė Daliai? Štai kur Oskaro premijos verta mįslė. O gal tarpusavio gravitacijos priežastys yra banaliai paprastos. Jos kyla iš abipusės politikų meilės suktumui, tiesos slėpimui ir šmeižtui.
Lietuvos teisėjai, visos viltys sudėtos tik į jus... „Nesproginėkite!“
Tadeuš Andžejevski
