V. Landsbergiui labai nepatinka faktas, kad jo nekenčiama  „purvasklaida", kaip jis kadaise pavadino visuomenės informavimo priemones, drįsta priminti apie tai, kaip Sąjūdis vadinosi pačioje pradžioje. Jo nuomone, reikia pamiršti faktą, kad judėjimas pradžioje vadinosi „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“. Jis norėtų Sąjūdžio istoriją perrašyti vien dėl to, kad jo pirminis pavadinimas asocijuojasi su S. Gorbačiovo perestroika. Jis sako, kad organizacija buvo įkurta ne tam, kad išlaisvintų Lietuvą iš sovietų gniaužtų, bet tam, kad „perestroikos“ metodu šiai nelaisvei suteiktų žmogiškesnį veidą. Juk sąjūdiečiams rūpėjo tik dumti akis despotui. Pirminis pavadinimas tebuvo „perestroikinis“ figos lapelis, kurį Sąjūdis nuplėšė iškart, kai tik Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma! – Garsiai kalba profesorius. Jis teigia, kad šio pavadinimo vartojimas šiandien yra „socialistinio realizmo verta mistifikacija“. Kaip jums ne gėda, piliečiai?! Nors 25 metai yra pernelyg trumpas laiko tarpas pamiršti, kad būtent taip judėjimą pavadino jo įkūrėjai, kurių pirmose gretose stovėjo ne kas kitas, kaip pats V. Landsbergis.
Laikas priprasti, kad jei faktai prieštarauja „Tetušio“ sukurtai istorijos versijai, tuo blogiau faktams. Juk nėra reikalo gėdytis. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Koks skirtumas: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“, „Atstatymo“ ar „Sunaikinimo ir Pastatymo iš Naujo“? Pavadinimas nepakeis fakto, kad būtent šis judėjimas žymi organizuoto Lietuvos tautinio atgimimo pradžią. Atgimimo rezultatas buvo Lietuvos išstojimas iš SSRS, o galiausiai ir sovietų imperijos subyrėjimas. Jei būčiau V. Landsbergis, nesigėdyčiau netgi to fakto, kad pradžioje Sąjūdžio (kaip paaiškėjo) gretose buvo apstu KGB bendradarbių. Anuomet SSRS gal jau ir buvo milžinas, vos pastovintis ant iš molio sulipdytų kojų, bet jos saugumas veikė kaip reikiant. Reikėjo būti labai naiviam, kad netikėtum, jog po „skydo ir kalavijo“ šydu, kaip komunistų propagandistai vadino KGB, neinfiltravo tokios maištininkus jungiančios organizacijos, kokia buvo Sąjūdis. Vadinasi, juo labiau reikia didžiuotis tuo, kad iš „kalavijo“ gniaužtų judėjimas spruko ne tik pats, bet ir su visa Lietuva.
Tačiau yra kai kas, ko, būdama Sąjūdžio legenda, vis dėlto gėdyčiausi: fakto, kad pačioje judėjimo pradžioje jis it kokį šunį nuvijo lenkų tautinę mažumą. Atsimenu Vilniaus Mokytojų namuose surengtą lenkų tautinės mažumos susitikimą su naujai išrinktu judėjimo pirmininku. Susirinkusieji buvo nusiteikę entuziastingai ir jautė jam simpatiją, tačiau iš tribūnos papūtė šalčiu ir panieka. Aukštojo rango svečio kalba buvo trumpa: „Arba jūs, tuteišiai, susilietuvinate, arba mums nepakeliui.“ Dramatiška jo klaida ar netinkami patarėjai? Nežinau. Kad ir kaip ten būtų, tai buvo didelis po „skydo ir kalavijo“ šydu veikiančiųjų laimėjimas. Už tai, kad šiandien, po 25 metų, Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra tokie, kokie yra, turime būti dėkingi būtent šiam gėdingam laimėjimui.
Lucyna Schiller