„Turime galimybę tapti istorinio įvykio, kuris pasikartoja tik kas penkeri metai, liudininkais. Tai, kad 106-erius metus skaičiuojanti pirmoji Vilniaus mieste vandenvietė vis dar veikia ir užtikrina kokybišką vandens tiekimą tūkstančiams gyventojų įrodo, kad tuometinės vandens tiekimo technologijos nenusileido, o gal net buvo pranašesnės už šiuolaikines“, – sako į ekskursiją – vandens rezervuarą po žeme darbuotojus, miesto atstovus pakvietęs „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.
Pasak ekskursiją po vandenvietę vedusio senojo Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus, būtent nuo šios vandenvietės ir buvo pradėta rašyti pirmojo centralizuoto vandentiekio Vilniaus mieste istorija. Vis dar veikianti Vilniaus vandens siurblinė su rezervuarais buvo pastatyta dar 1914 m. Po 30 metų, 1944 m., besitraukdama nacių kariuomenė susprogdino rezervuarą ir siurblinės pastatą, tačiau 1945 m., pasitelkus karo belaisvius, ji buvo atstatyta. Šiandien siurblinė vis dar veikia ir požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus.
Vandens atsargos laikomos antrą šimtmetį skaičiuojančiame rezervuare po žeme. Rezervuaras sumūrytas iš šimtamečių raudonų plytų, kurios, nepaisant nuolatinės drėgmės – puikiai išsilaikiusios. Rezervuaro talpa – 3500 kubinių metrų (2 kameros po 1750 kubinių metrų). Vanduo čia imamas iš 11 gręžinių. O per parą aplinkinių Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojams patiekiama 4,5 – 5 tūkst. kubinių metrų vandens. Anot „Vilniaus vandenų“ atstovų, šią vandenvietę galima pavadinti netgi strategine, nes iš jos vanduo tiekiamas 12 tūkst. vartotojų, tarp kurių visos svarbiausios šalies valdžios institucijos – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra.
