Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič, Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič ir seniūnijos specialistė Olga Pavlovskaja linkėjo jubiliatams stiprios sveikatos ir Dievo malonės.

– Linkiu Jums visokeriopos sėkmės ir džiaugsmo, pasididžiavimo dėl sukurtos gražios šeimos. Šiuolaikinis pasaulis yra vis labiau materialus, o Jūs išsaugojote šilumą ir jautrumą vienas kitam, tarpusavio pagarbą – tai motyvacija kitoms šeimoms. Linkiu, kad kiekviena diena atneštų daug bendrų džiaugsmo akimirkų, – pasakė vicemeras Valdemar Sliževski įteikdamas gėles ir dovaną.

Kiek daugiau negu prieš 50 metų iš Švenčionių rajono kilęs Stanislav svečiavosi Šarkaičiuose ir susipažino su būsima žmona Marija. Jausmas buvo stiprus, dar stipresnis buvo apsisprendimas kurti su ja šeimą, todėl neužilgo jis atvažiavo pirštis. Piršosi kaip priklauso – atvyko kartu su tėvu. 1975 metų pabaigoje pora užregistravo civilinę santuoką, o vasario 7 dieną įvyko tikros vestuvės su pabroliais ir pamergėmis, piršliais, autobusu ir muzikantais. Tądien ponia Marija pasipuošė savo sesers vestuvine suknele ir stojo šalia jaunikio.

Santuokos įžadus jaunieji davė Dieveniškių bažnyčioje, o vestuvių linksmybės vyko ir Šarkaičiuose, ir Adutiškyje. Po vestuvių jaunieji išvyko gyventi pas jaunikį. Ponia Marija garbingai priėmė iššūkį vykti į kitą rajoną, kartu su ja vyko ir jos mama. Tačiau likimas taip susiklostė, kad po penkerių metų šeima grįžo į Šarkaičius. Čia jie kūrė savo šeimos gerovę. Porai gimė du sūnūs – Andžej ir Valerij. Vienas iš jų sukūręs šeimą, o kitas vis dar žvalgosi nuotakos.

Beveik visą gyvenimą Stanislav Lapin praleido už vairo. Iš pradžių dirbo sunkvežimio vairuotoju kolūkyje. Transporto priemonės vis keitėsi, evoliucionavo, o jis su visomis jomis susitvarkė. Galiausiai jis persėdo už mokyklinio autobuso vairo ir iki vežė vaikus į pamokas, o po pietų – namo. Ponia Marija, grįžusi į tėviškę, įsidarbino draudimo agente ir šiose pareigose dirbo iki pensijos. Tačiau be pagrindinių darbų darbas virė ir namuose – daržas, bulvių sodinimas, karvės, arklys, kiaulės, vištos. Jų ūkio kiemas visada buvo pilnas. Neištuštėjo ir iki šiol, nes jiedu vis dar džiaugiasi šviežiu pienu ir namine varške. Tiesa, Lapinų karvutės pienas populiarus visame kaime, visi skuba pas ponią Mariją ne tik jo, bet ir gardžių šeimininkės sūrių.

– Kažkada tie 50 metų man buvo labai tolimi, o dabar galvoju, kur viskas dingo. Pralėkė. Daug dirbome, gal todėl ir nebuvo kada galvoti apie auksines vestuves. Ačiū Dievui esame sveiki, esame kartu ir toliau dirbame dėl savo šeimos. Gal jau ne taip, kaip jaunystėje, tačiau toks mūsų gyvenimo būdas, – sako ponia Marija.

Jubiliatai prisimena ir savo kaimynus, kurie tuokėsi kiek anksčiau už juos, arba kiek vėliau, prisimena, kaip ėjo į vestuves šokti, žmones, su kuriais dirbo. Visus mini geru žodžiu.

– Linkiu šiai porai stiprios sveikatos ir dar ilgų kartu praleistų metų. Šiai šeimai belieka padėkoti už jų bendruomeniškumą ir gerumą. Jūs visada gražiai dirbote, sugyvenote su kitais žmonėmis, visada kuklūs ir darbštūs. Susitinku su Jumis bažnyčioje, ponia Marija sėdi prieš mane, o ponas Stanislav patarnauja ir renka aukas, tačiau ypatingu būdu, kiekvienam spausdamas ranką, dovanodamas šypseną. Labai svarbu, kad seniūnijoje turime tokių šviesių žmonių, – svarstė Česlava Marcinkevič įteikdama jubiliatams Dievo Motinos paveikslą.

Savivaldybės svečiai išvyko iš Lapinų namų Šarkaičiuose susitarę, jog pasimatys per deimantines vestuves.

www.salcininkai.lt