Praėjo daugiau nei dveji metai, kai pranciškonai atgavo nuosavybės teises į vienuolyną, kuris dabar atviras vilniečiams ir sostinės svečiams, norintiems tyrinėti istoriją, pažinti kultūrą ir stiprinti dvasingumą. Ordinui perėmus pastatus (teisėtas savininkas yra Šv. Maksimilijono Marijos Kolbės provincijos, kuriai priklauso trys vienuolynai Lietuvoje - Vilniuje, Medininkuose ir Klaipėdoje, pranciškonai konventualai), buvo įkurta VšĮ „Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras“, kuri užsiėmė su pastato išlaikymu susijusiais organizaciniais ir ūkiniais reikalais.  
 
5600 kv. m
Vienuolyno grąžinimas teisėtiems savininkams sukėlė įvairius Lietuvos politikos ir mokslo atstovų vertinimus. Savo teisę į pastatų kompleksą tuomet buvo iškėlęs ir Vilniaus universitetas, o kai kas piktai net pakomentuodavo: „Ką keturi lenkų vienuoliai darys beveik 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatuose? Kiti teigė, atseit tokie pastatai senamiestyje - tai aukso gysla ir tai nedera su pranciškonų neturto dvasia. Vienuoliai nekreipė dėmesio į piktus komentarus, neigiamą viešąją nuomonę ir atkakliai kovojo dėl savo.
 
Atgautas vienuolynas buvo, galima sakyti, tokie pat griuvėsiai kaip ir 1998 metais atgauta bažnyčia.  Visų pirma reikėjo suremontuoti stogą. Iš pradžių stogas buvo pakeistas virš patalpų, kur veikė baleto mokykla, o po to ten, kur gyvena vienuoliai. Šiemet pakeista likusi dalis virš naudojamos pastato dalies. Iš viso - per 2 tūkst. kvadratinių metrų. Avarinės būklės yra sparnas nuo Lydos gatvės - daugybę metų buvo nenaudojamas ir sunyko  stogas virš katalikų knygyno. Pavyzdžiui, 1100 kv. m stogo buvo pakeista šiais - 2019 metais. Kaina sudarė 130 tūkst. eurų: 50 tūkst. eurų skyrė valstybė, likę pinigai - 80 tūkst. eurų - tai tikinčiųjų aukos ir centro veiklos rezultatas. Tai yra tik pinigai, tačiau už kiekvieno cento slepiasi konkretus asmuo: kažkas pasirengęs padėti arba kažkas, kam lygiai taip pat reikia paramos. Verta iš arčiau pažvelgti į centro veiklą ir aprašyti bent kai kuriuos planus ir projektus, kuriuos parengė tie, kurie kasdien rūpinasi Vilniaus senamiesčio centre esančio bažnyčios ir vienuolyno kompleksu.  

Dvejopa veikla
„Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras“ nėra savarankiška institucija. Ji yra visiškai priklausoma nuo ordino ir pateikia provincijolui savo veiklos ataskaitas. Priimant sprendimus dalyvauja kas nors iš provincijolo deleguotų vienuolių. Mūsų atveju tai yra tėvas Marek Dettlaff“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ sakė centro direktorė Regina Karpovič. Ponia Regina yra baigusi ekonomikos studijas ir turi keliasdešimties metų buhalterinio darbo patirtį. Pranciškonams atgavus bažnyčią ji prisijungė prie jos tikinčiųjų bendruomenės, priklauso Pasauliečių pranciškonų ordinui ir dalyvauja „Schola Franciscana“ veikloje. Darbo vadovaujančiose pareigose ėmėsi noriai, tačiau ir su tam tikromis baimėmis: „Na, kaip išlaikyti tokias dideles patalpas, kai vasaros išlaidos (5-6 tūkst. eurų per mėnesį) žiemą išauga trigubai?“   

Kaip pabrėžia direktorė, centras kelia sau du tikslus. Visų pirma tai yra ūkiniai reikalai: patalpų išlaikymas, jų nuoma, su tuo susiję remontai. Kita, kultūrinė-dvasinė veikla, juk pranciškonų ordinui per šimtmečius buvo itin svarbu atsiliepti į dvasinius tikinčiųjų poreikius. Be to, centras perėmė ir rūpinimąsi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios atnaujinimu.

„Vienuolynas didelis ir galėtume nuomoti daug patalpų. Praktiškai visos firmos ir institucijos, kurios čia dirbo iki grąžinant vienuolyną pranciškonams, liko savo patalpose. Pažymėtina, kad savo veiklą čia vykdo ne tik firmos, bet ir kultūros įstaigos: dvi baleto mokyklos, du teatrai, koncertų salė. Tiesa, teatrai pakeitė patalpas, nes pradėjo veikti vienuolyno koplyčia“, - pasakoja ponia Regina.   

Vieta kiekvienam
Kultūrinė-dvasinė centro veikla siūlo didelį „paslaugų“ spektrą - nuo rekolekcijų per istorijos paskaitas ir konferencijas iki psichoterapeutinių užsiėmimų. Nuo pat pradžių didelio susidomėjimo sulaukia ikonoterapij  a: ikonų tapymo kursai. Juose dalyvavusieji teigia, kad tai  gera dvasinio atsinaujinimo mokykla. Praktiškai kiekvieną savaitgalį vyksta rekolekcijos - tiek teminės, tiek atskiros moterims ir vyrams. Savo būstinę čia turi bendruomenės - ne tik Pasauliečių pranciškonų ordinas, bet ir Pasauliečių karmelitų ordinas, Šv. Juozapo vyrų judėjimas, Nekaltosios riterijos, bažnytiniai chorai. Vasarą VšĮ „Gatvės gyvos“ organizuoja vaikams su Vilniaus istorija susijusią stovyklą.    

Centras užmezgė bendradarbiavimą su Lenkijos dailininkų sąjunga ir Lenkijos literatūros brolija, Košaline (Koszalin) veikiančia Rytų Pakraščių mylėtojų draugija, kuri per Tatjaną ir Vladislavą Pitakus (Tatiana i Władysław Pitakowie) perduoda vienuolynui paveikslus.  

Įvairi parama
Paramą Vilniaus pranciškonams teikia su ja bičiuliškus santykius palaikančios Kašubijos (šiaurės-vakarų Lenkija) parapijos. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos pranciškonams atgavus bažnyčią jie kiekvieną vasarą važinėja į Lenkijos pajūrį - į Veiherovo (Wejherowo), Pucko ir kitas Kašubijos parapijas. Ten tikintieji aukoja bažnyčios ir vienuolyno remontui. Šiemet grupė vilniečių kartu su pranciškonais vyksta į Kašubiją - į tėvo Mareko gimtinę. Ten svetingai juos priims Veiherovo Šv. Leono Didžiojo parapijoje veikiančios Katalikų akcijos nariai ir kunigas kanauninkas Marijan Dettlaff. Pavardžių sutapimas su Vilniuje dirbančiu pranciškonu neatsitiktinis: kun. Marijan yra tėvo Mareko giminaitis ir iš čia toks artimas bendravimas ir noras padėti vilniukams.   

Per paskutinę Vilniaus vienuolyno vizitaciją š. m. balandžio 11 dieną provincijos ministras tėvas Jan Maciejovski (Maciejowski) atminimo medaliais „Amore pro amore“ (liet. „Meilė už meilę“) apdovanojo, be kita ko, kleboną iš Veiherovo kun. Marijaną Dettlaffą, advokatą Vilių Bernatonį, kuris nenuleido rankų ir kartu kovojo siekiant ordinui atgauti vienuolyno pastatą, ir Reginą Karpovič. „Už ilgametę pagalbą ir širdį bei įsitraukimą, atgaunant Vilniaus vienuolyną“, - parašyta ant apdovanojimų, kurie liudija Šv. Maksimilijono Marijos Kolbės provincijos pranciškonų dėkingumą.     

Įamžinti istoriją
„Esame atviri siūlymams ir bendradarbiavimui su įvairiomis bendruomenėmis ir institucijomis. Pavyzdžiui, Lenkijos institutas Vilniuje surengė pas mus Michalo Kondrato filmo „Dwie korony“ („Dvi karūnos“) peržiūrą, 30-mečio jubiliejų šventė Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus miesto skyrius. Rekolekcijas čia rengia ir Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centras“, - pasakoja R. Karpovič pabrėždama, kad vis dažniau iškyla klausimas dėl galimybės rengti rekolekcijas su nakvynėmis, o tokia vieta galėtų būti pritaikyta prie Lydos gatvės esančiame sparne. Yra planų įkurti tose patalpose rekolekcijų ir piligrimų namus.
 
Pranciškonų ir Vilniaus kultūros ir dvasingumo centro veikla susidomėjo Lenkijos nacionalinis fondas. Tai jo lėšomis įgyvendinami vieni didžiausių projektų: Lietuvos christianizacijos muziejus, kuriam dabar ruošiamos patalpos bažnyčios požemiuose po pagrindiniu altoriumi. Tai bus vieta, kurios centre bus krikštykla ir bus įrengtos multimedinės ekspozicijos apie ilgų šimtmečių Lietuvos istoriją. Be kita ko, bus pateiktos temos, susijusios su visuomenine-politine situacija iki krikšto ar iš mums artimesnių laikų, kai vienuolyno pastatuose veikė 2 klasių lietuvių mokykla ar dirbo dr. Jonas Basanavičius.  

Tik atgavus vienuolyną tėvas Marek buvo išvykęs į Ameriką, kur lankėsi JAV ir Kanados lenkų organizacijų kvietimu. Tikintieji tuomet aukojo pirmus pinigus vienuolyno veiklai.
 
Prakartėlė, vargonai ir gera virtuvė   
„Atsižvelgdami į pranciškonų tradicijas statyti prakartėles, pateikėme fondui projektą nuolatinei judančiai prakartėlei mūsų bažnyčioje įrengti. Šiuo metu vyksta parengiamieji darbai, tačiau reikia dvejų metų sumanymui įgyvendinti“, - pasakoja tėvas Marek pabrėždamas, kad prakartėlėje bus 50 centimetrų aukščio figūros šventųjų ir valdovų, padariusių įtaką Abiejų Tautų Respublikos istorijai ar pranciškonų ordinui. Be piemenėlių, gyvūnų ir išminčių, savo vietas joje, be kita ko, turės šv. Karalienė Jadvyga, šv. Pranciškus. Ruošiama vieta 34 figūroms. Mechanizmas bus pagamintas Lenkijoje, o figūros - Lietuvoje.  

Kitos idėjos ir projektai - tai Lietuvos lenkų paveldo istorinių tyrimų institutas. Per trejus metus turi atsirasti pranciškonų bažnyčioje buvusių, o šiuo metu Alytaus rajono Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčioje esančių vargonų kopija. Prie pat įėjimo į vienuolyną įsikūrė kavinė „Bobutės virtuvė“. Jos savininkė ponia Zoja stengiasi pamaitinti visus norinčius ir darbuotojus, kurie kasdien būna vienuolyne, įvairių rekolekcijų, terapijų ir konferencijų dalyvius.    

***
Kas dėl aviganių, kurie, kad ir kaip ten būtų, kartu su pranciškonais mini savo šventę spalio 4 dieną… Tėvas Marek atskleidė, kad tyliai svajoja, jog šunys būtų naudojami terapijai Vilniuje statomame vaikų hospise.

„Žinoma, vaikų kontaktą su gyvūnais turėtų leisti gydytojai, tačiau jau dabar stengiamės dresuoti ir tinkamai ruošti šunis, kurie iš prigimties nėra agresyvūs ir yra įpratę būti su vaikais. Juk besikuriančio vaikų hospiso globėjai yra mano bendrabroliai pranciškonai, kankiniai, žuvę Pariakoto miestelyje Peru - pal. Michal (Michał) ir pal. Zbignev (Zbigniew). Tai po maldos jų užtarimu atsirado aukotojų ir prasidėjo hospiso statyba“, - aiškina tėvas Marek, neprarasdamas vilties, kad pranciškonų darbai ir sumanymai klostysis sėkmingai.  

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis