Skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.
Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT yra akcentavęs ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Minėtoje byloje pripažinta, kad pareiškėjų išsakyti motyvai, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos nėra jiems teikiamos, kad prie gyvenamojo namo nėra pastatytas konteineris, kad atliekos nėra išvežamos, kad atliekų nesukuria, nes gyvena visiškai kitoje vietoje, taigi tokiu būdu iš jų rinkliava nepagrįstai yra renkama du kartus, įtakos jų pareigai mokėti konkrečią vietinę rinkliavą nedaro.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-23 nutartis yra galutinė ir skundžiama.
Byla dėl Savivaldybės sprendimų pavesti UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas teisėtumo sustabdyta
Š.m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-1 dėl Vilniaus rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (http://kt.gov.lt/index.php?show=nut_view&nut_id=1444)
Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p. numato, kad prie savarankiškų savivaldybės funkcijų yra priskiriamas komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str. 4 d. numato, jog savivaldybės gali pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai.
Komunalinių atliekų tvarkymo funkcija yra nepaprastai svarbi ir sudėtinga bei apimanti visą geografinę savivaldybės teritoriją, todėl Savivaldybės taryba 2011-11-24, vadovaudamasi gyventojų interesais, nusprendė šios funkcijos įgyvendinimą pavesti savivaldybės valdomoms komunalinėms įmonėms.
Konkurencijos Tarybos nutarimas Nr. 2S-1 buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nutarimo vykdymas 2013-03-29 buvo sustabdytas.
2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepasisakys dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 30 str. 4 d. konstitucingumo (2011-11-25 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-55/2011 administracinėje byloje Nr. A(502)-40/2011 ištirti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies konstitucingumą).