Aišku, moteriškumas nelaikytinas tik tuo, ką apibrėžia ribota sąvoka moteriškoji lytis, nes, nagrinėjant moteriškumo sampratą, negalima apsiriboti vien anatominiais, biologiniais lyties požymiais. Pabrėžtina, kad mokslinėje literatūroje figūruoja dvi esminės sąvokos – tai biologinė ir socialinė lytis.
Biologinė lytis reiškia anatominius vyrų ir moterų skirtumus. Atsižvelgiant į tai, moteriai dažnai priskiriamas biologinės lyties sąlygotas skirtingumas nuo vyrų, kurį išreiškia tokios savybės kaip : maitintoja, motinystė, jausmingumas, rūpinimasis kitais, saugojimas, susietumas su kitais, gležnumas ir silpnumas.
Tiesa, atsiranda nemažai tvirtinančių, kad moteriškumas ir vyriškumas, nors ir remiasi nekintamais biologiniais skirtumais, vis dėlto nuo prigimtinės gamtiškosios anatomiškosios duotybės labai mažai priklauso. Svarbiausi veiksniai lytiškumui yra tam tikrų vaidmenų, nuostatų išmokimas, auklėjimas, socialinių institucijų įtaka. Biologinės skirtybės pačios iš esmės beveik nieko nelemia : juk štai skirtingose šalyse, skirtingais laikmečiais gyvenančios moterys elgiasi, mąsto ir save suvokia nevienodai, nors jų anatominės savybės yra kone tapačios, tai yra – visos jos moterys biologiniu požiūriu.
Daugelis mokslininkų mano, kad žmonės tik gimsta turėdami vyrišką arba moterišką lytį, tačiau tai nelemia buvimo moterišku ar vyrišku. Žinoma, moteriškumas vien kaip lytiškumas yra duotybė, tačiau vėliau moteriškumą galima kurti, perkurti savaip, asmeniškai ir autentiškai. Nesunku pastebėti, kad moterys pastaruoju metu vis aktyviau kovoja dėl savo teisių, geresnės padėties visuomenėje, dėl nepriklausomybės ir dėl savosios patirties kaupimo bei savarankiško jos atspindėjimo. Kitaip sakant, moterys pačios siekia kurti ir reprezentuoti moteriškumą, jos nebenori būti kieno nors kito galioje.
Šiuolaikinis moteriškumas vis labiau kratosi stereotipinių nuostatų, lyčių šablonų. XX amžiuje ėmė formuotis muskulinizmo studijos, nagrinėjančios lyčių santykius, moteriškumo ir vyriškumo problemas. Be abejonės, feminizmo judėjimas taip pat paskatino į vyriškumą ir moteriškumą pažvelgti kitaip, naujai, persvarstyti iki tol galiojusias sampratas, kvestionuoti lytiškumo stereotipus. Kažkada vyriškumas buvo savotiška privilegija, tačiau ilgą laiką (net ir mūsų dienomis) vis dar siekiama, kad lytis nelemtų jokių nepagrįstų skirtumų, o garantuotų lygiateisę egzistenciją be jokios diskriminacijos.
Feminizmas, savo ištakomis siekiantis dar XIX amžių, galima sakyti, paskatino moters imtis didesnės atsakomybės už savo patirčių išreiškimą ir kūrimą, priešintis kaip subjekto moters eliminavimui iš daugelio gyvenimo sričių. Feminizmo judėjimas bent iš dalies įkvėpė moteris mąstyti apie save, išreikšti savo unikalumą, drauge ieškant ir užslėpto moteriškumo bei naujų jo formų. Moteriai tapo svarbu suvokti ne tik savo santykį su pačia savimi, tačiau ir su kita – vyriškąją lytimi, taip pat permąstyti save ir savo būtį.
Kūryba, menas, mokslas taip pat gali būti moteriškosiomis sritimis, arba, teisingiau – sritimis, kuriose skleidžiasi moteriškumas, pirmapradė moters prigimtis. Ir nors anksčiau vyriškumas buvo suprantamas kaip savotiška neva vertingesnė egzistencija arba dominavimo forma, moterys visada vienaip ar kitaip veržėsi iš tos priespaudos ir siekė savikūros, saviraiškos.
Moteriškumas nėra vien vidinė moters būsena ar kokia nors uždara, į vidų, į save nukreipta veikla, kurios neįmanoma pažinti. Moteriškumas neretai išgyvenamas santykyje su aplinka, kitais žmonėmis. Moteriškumą galima ir kurti, ir išgyventi, ir tiesiog stebėti, bandyti permatyti, suprasti. Ir šias paieškas vertėtų pradėti nuo pat vaikystės. Mokslininkai teigia, kad moteriškais ir vyriškais negimstama, dažniausiai supratimas apie lytiškumą žmonėms perduodamas šeimoje. Vaikai skatinami elgtis pagal nustatytus standartus, jie mokomi lyčiai tinkamų darbų, su kuriais iš esmės priimami ir klasikiniai lyčių vaidmenys. Vėliau vyriškumo ir moteriškumo prasmes „pagilina“ auklėjimo ir švietimo įstaigos, žiniasklaida, įvairių rūšių menas.
Deja, būtent tada, kai bandomos nubrėžti griežtos dirbtinės ribos tarp to, kas moteriška, o kas – vyriška, ir prasideda sumaištys bei konfliktai, implikuojantys nenatūralius standartus ir užgožiančius natūralius impulsus ar pasirinkimus, kurie iš esmės ir galėtų būti tikrojo moteriškumo/vyriškumo imperatyvai. Svetimos įtakos ir primestiniai „moteriškumai“ postuluoja destruktyvų, nenatūralų moteriškumo substitutą arba net savotišką padirbinį.
Svarbu suprasti, kad buvimas moterimi susijęs su asmens tapatumo jausmu. Dažnai tai, kaip moteris suvokia save, kertasi su aplinkinių požiūriu į ją. Pabrėžtina, kad tas kitų vertinimas dažniausiai būna apribotas siauru/ribotu požiūriu į moterį kaip į stereotipinį subjektą, reprezentuojantį, apimantį ir įkūnijantį grynai neva moteriškas savybes, lūkesčius, net norus ir tikslus. Tuo tarpu moteris save identifikuoti gali visiškai kitokiomis, nepriklausomomis, grynai asmeninėmis, o ne vadinamosiomis moteriškosiomis kategorijomis.
Moteriškumas gali patirti tam tikrus suvaržymus, su jais kovoti arba taikytis. Tokia dvasinė moters kova ir pasipriešinimas iš esmės yra gan dažnai literatūroje nagrinėjama tema, tik reikia mokėti ją pastebėti, atrasti. Neretai moteriškumas vaizduojamas kaip kažkas švelnaus, trapaus, tyro, paslaptingo, užmaskuoto, ir ne visada galima perregėti vidinę moters kovą, stiprią dvasinę energiją, maištauti kylančią dvasią.
Apskritai dažnai teigiama, jog moters reprezentacija labai priklauso nuo vyro žvilgsnio, jo galios, valdžios ir noro. Moteriškumas kinta priklausomai nuo pavaldumo, galios santykių. Esant patriarchaliniai santvarkai, moteris gali atsidurti savotiškuose socialiniuose paribiuose ar net užribiuose, kai negali pati savęs realizuoti, patirti autentiškos, nepriklausomos būties. Tokiu atveju moteriškumas tampa savotišku ne moterų reikalu, nes pačios moterys visavertiškai nebedalyvauja savo gyvenime ir yra pernelyg priklausomos nuo kitų.
O kokią moterį mes norime matyti dabar? Dažnai moteris, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, turi nuolat kelti sau naujus tikslus, uždavinius, patenkinti šeimos, kolegų, draugų lūkesčius, tobulėti įvairiose srityse. Veiklumas, veržlumas, mokėjimas konkuruoti, užimti lyderės pozicijas energingumas – tai vienos labiausiai pageidaujamų moters savybių XXI amžiuje.
Tiesa, pabaigai svarbu pabrėžti, kad žmogaus nereikia matyti ir apibūdinti vien tik pagal jo lytį. Asmens unikalumas ir autentiškumas, išskirtiniai talentai ir gebėjimai gali būti lengvai užgožti, nuslopinti po tradicinėmis vyriškumo ar moteriškumo kaukėmis. Juk ne kiekvienam žmogui pakanka ribotų lyties „rėmų“, kuriuose tilptų turtingas, temperamentingas, spalvingas individo turinys.
Gintarė Pugačiauskaitė
