„Ieškau savo tėvo. Gimė apie 1917 metus. Lietuvos. 1944 m. mūsų šeima buvo išvežta į Vokietiją. Ten tėvo pėdsakai nutrūko. Labai norėčiau sužinoti jo likimą: ar vedė, ar turėjo vaikų. Jeigu taip, norėčiau žinoti brolių ar seserų vardus, jų adresus, kad galėčiau su jais susisiekti", – maldauja laiške dukra. Tokių prašymų Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Paieškų skyriaus koordinatorė Birutė Raitelaitytė gauna nemažai. Jau 30 metų kaip tikra detektyvė seka pokario likimų pėdsakais, kad dukrai rastų fronte dingusį tėvą, broliui - per karo metų iškeldinimus pasimetusią seserį, o anūkui – senelio kapo vietą.

Ieško artimųjų ir dokumentų

Kai pradėjo šį darbą, dar sovietmečiu, paieškos buvo atliekamos centralizuotai per SSRS Raudonąjį Kryžių. Į Maskvą keliaudavo visos užklausos. Deja, atsakymų, ar žmogus atsirado, ar ne, Vilniaus skyrius negaudavo. Kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija pabandė savarankiškai pradėti paieškas ir tiesiogiai kreipėsi į šios tarptautinės organizacijos užsienio skyrius, gavo malonų atsakymą, kad būdama SSRS sudėtyje paieškas privalo vykdyti tik per Maskvą.

„Nuo nepriklausomybės laikų mūsų kartotekoje – 4500 paieškos bylų", - sakė B. Raitelaitytė. Pagrindinis jos uždavinys – ieškoti karų, ginkluotų konfliktų, kataklizmų aukų. Su Antruoju pasaulinio karu susijusios paieškos sudaro didžiausią paieškų dalį. Žmonės prašo rasti per karą dingusius jų artimuosius ar pažįstamus arba jų kapus. Daug kreipiasi į Lietuvos Raudonąjį Kryžių prašydami rasti dokumentus, patvirtinančius jų buvimą gete, koncentracijos stovykloje, išvežimą priverstiniams darbams, dokumentus apie evakuaciją, nes Vokietija ir kitos šalys išmokėdavo kompensacijas nacizmo aukoms ir jų palikuonims.

Rašo iš Lietuvos ir užsienio

Lietuvos Raudonasis Kryžius gauna maždaug po tiek pat laiškų su užklausomis tiek iš mūsų šalies gyventojų, tiek iš kitų valstybių piliečių. Daugiausia užklausų gauta iš JAV, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Lenkijos, Šveicarijos, Izraelio ir Rusijos. Kaip teigia B. Raitelaitytė, iš už rytinės sienos daugiausia ieško Lietuvoje žuvusių karių kapų. Be to, iš Rusijos ateina daug laiškų su prašymais rasti gimines, su kuriais nutrūko ryšiai žlugus SSRS. Lietuvos gyventojai gi dažniausiai ieško savo artimųjų Vokietijoje, JAV, Australijoje, Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Lietuvos gyventojas be rezultatų ieškojo per karą dingusio tėvo. Galiausiai kreipėsi į Lietuvos Raudonąjį Kryžių. Po metų gavo teigiamą atsakymą iš Tarptautinės paieškų tarnybos Arolseno mieste Vokietijoje, kur yra didžiuliai karo likimų archyvai, kad toks žmogus yra įrašytas į jų kartoteką. 1942 metais tėvas buvo išvežtas priverstiniams darbams į mašinų gamyklą. Per gamyklos bombardavimą žuvo. Palaidotas vietos kapinėse. „Sūnus, dabar jau žilagalvis aštuoniasdešimtmetis, nebeturi jėgų nuvažiuoti į Vokietiją, tačiau jo vaikai ir anūkai ketina aplankyti protėvio kapą", - pasakojo B. Raitelaitytė.

Jaudinantis susitikimas

Su dideliu jauduliu koordinatorė prisimena prieš keliolika metų įvykusį dviejų brolių susitikimą. Jie buvo kilę iš gausios šeimos, tačiau karo negandos išskyrė brolius ir seseris. Vieni žuvo, kiti išsivažinėjo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, po karo susirado vieni kitus, tačiau vieno brolio likimas buvo nežinomas. Paieškos nedavė jokių rezultatų. Manydami, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų, nustojo ieškoti. Buvo užsakytos šv. Mišios už jo sielos ramybę. Ta istorija taip ir būtų pasibaigusi, jei ne laiškas iš Didžiosios Britanijos, kuris atėjo į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Paieškų skyrių 1999 metais. Žmogus prašė surasti Lietuvoje brolį. Ponia Birutė pradėjo paieškas nuo Vilniaus. Telefonų knygoje rado 10 adresų su pavarde, kurios ieškojo. Jau antrasis skambutis pasirodė taiklus.

Broliai atsirado, o Didžiosios Britanijos pilietis, pasirodo, buvo tas, kurio ieškota, ir po savaitės atvažiavo į Vilnių su visa šeima. Abu žilagalviai senukai atėjo padėkoti poniai Birutei. Paklaustas, kodėl taip ilgai nedavė jokio ženklo apie save, Anglijoje gyvenantis brolis atsakė, kad bijojo. Pabėgo iš kariuomenės ir sudėtingais keliais pateko į ūkanotąjį Albioną. Ten priėmė žmonos pavardę, todėl visos paieškos ir buvo bevaisės.

Naujas gyvenimo įvertinimas

Žiūrint į laiškų krūvas, kyla mintis, kodėl žmonės tik dabar pradeda ieškoti savo artimųjų? Kodėl taip ilgai tylėjo? „Kiekvienas atvejis yra individualus. Negalima nieko nei smerkti, nei kritikuoti. Gyvenime būna įvairių situacijų. Vieni bijojo. Kiti neturėjo laiko, galimybių", - svarstė vedėja. Ji patikino, kad giminių ar artimųjų atsiradimas gali sukelti ne tik džiaugsmą ir jaudulį, bet ir sukrėtimą, sudrumsti ligšiolinę ramybę, priversti iš naujo įvertinti gyvenimą. Kai kurie traukiasi, nenori susitikti, susipažinti.

Turėjau kelis tokius atvejus. Sūnus ieškojo tėvo, kuris po karo negrįžo namo. Vėliau paaiškėjo, kad tėvas išvyko į Vakarus, o iš ten išvažiavo į Australiją, tenai sukūrė naują šeimą. Po kurio laiko susisiekė su savo broliu ir seserimi, gyvenančiais Lietuvoje. Tie perdavė žinią jo pirmajai žmonai. Tačiau ji nuslėpė nuo vaikų, kad jų tėvas gyvas. Žuvo per karą, ir tiek. Tik mirties patale prisipažino, kad jų tėvas gyvena Australijoje. Sūnus pradėjo ieškoti, tačiau ne tėvo, kuris jau buvo miręs, o savo brolio. „Ieškojome jo ilgai. Šis irgi nežinojo, kad jo tėvas buvo turėjęs kitą šeimą. Buvo šokiruotas. Parašė, kad nenori turėti jokių ryšių su broliu Lietuvoje. Tačiau po kelių savaičių atsiliepė. Matyt, emocijos atslūgo ir širdyje kai kas suvirpėjo. Palaikė ryšį ir laiškais, ir telefonu. Tiesa, per žmoną, nes brolis iš Vilniaus nemokėjo angliškai. Kaip jiems dabar sekasi, nežinau", - pasakojo B. Raitelaitytė.

Trūksta duomenų

Nemažai panašaus turinio laišku gaunama iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Per karą daug vedusių lietuvių vyrų buvo priverstinai išvežti darbams į Vakarus. Ten gimdavo nauji jausmai ir ... vaikai, kurie dabar mėgina rasti savo tėvų šeimas Lietuvoje. Kaip sakė koordinatorė, paieškos yra sunkios, nes ieškantysis turi labai skurdžią informaciją apie pirmąją tėvo šeimą. Dažnai pateikia iškraipytas pavardes ir vardus.

Kaip pabrėžė ponia Birutė, daug paieškų negalima atlikti būtent dėl nepakankamų duomenų apie ieškomą asmenį. Tokios bylos nė nepradėjus paieškų lieka kartotekoje. Pašnekovė prisimena laimingai pasibaigusį atvejį: „Vienam žmogui, kuris į mus kreipėsi, turėjome paaiškinti, kad dėl nepakankamų duomenų negalime rasti jo giminaičio. Po pusantrų metų iš JAV gavome laišką iš žmogaus tokia pačia pavarde, bet kitu vardu. Paaiškėjo, kad tai būtent tas pats ieškomasis. O vardą jis pasikeitė išvykdamas už Atlanto", - pasakojo ponia Birutė.

Kitos paieškos

Kaip teigia koordinatorė, paieškos būna įvairios. Kartais atsakymas ateina po pusmečio, o kartais – po kelerių metų. „Praktiškai paieška turi būti atlikta per metus, tačiau kai kurios būna labai painios, sudėtingos, reikalaujančios ilgos ir intensyvios korespondencijos su įvairiomis institucijomis, kol atsiranda geras pėdsakas." B. Raitelaitytė pridūrė, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius sėkmingai bendradarbiauja su visais Lietuvos archyvais, savivaldybėmis, seniūnijomis. Pavyzdžiui, Šakių rajono savivaldybės valdžiai padėjus Vokietijos pilietė rado savo jauniausią seserį (abi yra kilusios iš rytprūsių vokiečių šeimų), kurią per karą priglaudė lietuvių šeima.

Kaip sakė ponia Birutė, ji vis rečiau tampa karo išskirtų žmonių laimingų susitikimų liudininke. Karo karta nueina. Liko labai nedaug ilgaamžių senolių – anų laikų liudininkų. Su Antruoju pasauliniu karu susijusių paieškų irgi mažėja. „Kadaise per metus gaudavome 600-800 užklausų. 2012 m. gavome tik 177", - sako B. Raitelaitytė. Dabar savo giminių, jų kapų ieško jau antroji ir trečioji kartos, kurios nori pažinti savo šaknis. „Girdėjau, kad senelis žuvo Vokietijoje", „Ieškau Lenkijoje palaidoto senelio kapo".

Gauname nemažai tokio turinio laiškų", - sako ponia Birutė, tačiau mano, kad praeis dar kelios kartos, ir karo likimų paieška tikriausiai nustos egzistavusi, nors karo dokumentų, kapų paieškos tikriausiai tęsis ir toliau. Šių paieškų vietą jau užima kitos paieškos – susijusios su migracija. Žmonės vis dažniau ieško savo emigravusių artimųjų, su kuriais vienaip ar kitaip prarado ryšį. „Žmonės visada ieškos vieni kitų ...", - neabejoja B. Raitelaitytė.

Ivona Klimaševska