Lie­tu­vo­je Mo­ti­nos die­ną mi­ni­me pir­mą­jį ge­gu­žės sek­ma­die­nį. Kas­met ta pro­ga Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė ap­do­va­no­ja nu­si­pel­niu­sias mo­ti­nas or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu. La­bai sun­ku bū­tų pa­si­rink­ti, ku­ri mo­ti­na la­biau jo nu­si­pel­nė, jei tą pa­si­rin­ki­mą da­ry­tų pa­tys vai­kai. Kiek­vie­nam sū­nui ar duk­rai jų ma­ma yra ta iš­skir­ti­nė, mie­liau­sia, svar­biau­sia, ge­riau­sia... Ta­čiau Pre­zi­den­tū­ra tu­ri aiš­kiai nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus rink­da­ma­si la­biau­siai nu­si­pel­niu­sias ša­lies mo­ti­nas - aukš­tas vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mas ski­ria­mas gar­bin­go am­žiaus mo­ti­noms, iš­au­gi­nu­sioms daug vai­kų.

Vil­niaus ra­jo­no gy­ven­to­ja džiau­gia­si dėl ap­do­va­no­ji­mo. De­ja, dėl svei­ka­tos pro­ble­mų ne­ga­lės as­me­niš­kai jo at­si­im­ti – Pre­zi­den­to kan­ce­lia­ri­jos kanc­le­ris at­veš jai kiek vė­liau.

„Gim­ta­ja­mekam­pe­ly­je“ ge­riau­sia
M. Ver­sa­lo­vič, mer­gau­ti­nė pa­var­dė Fe­do­ro­vič, vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Vait­kiš­kė­se, ne­di­de­lia­me Me­di­nin­kų se­niū­ni­jos kai­me­ly­je, prie pat sie­nos su Šal­či­nin­kų ra­jo­nu. Kai­mas pri­klau­so Tur­ge­lių pa­ra­pi­jai, o ir į Tur­ge­lius ar­čiau, nes tik 6 km, nei į Me­di­nin­kus, ku­rie nu­to­lę per 12 ki­lo­met­rų. Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­siai mo­ti­nai 76-eri. Ji – lai­min­ga se­ne­lė ir pro­se­ne­lė, to­dėl, kaip sa­ko, ne­tu­ri prie­žas­čių skųs­tis. Džiau­gia­si, kad se­nat­vė­je yra ap­gaub­ta ar­ti­miau­sių jai žmo­nių glo­ba, o kas­dien ma­ma rū­pi­na­si vy­riau­sias sū­nus Jan su žmo­na Ire­na, – jie ir gy­ve­na ar­čiau­siai – gre­ti­ma­me Klin­kų kai­me. „Kol dar esu sa­va­ran­kiš­ka ir ga­liu pa­ti tvar­ky­tis, ne­no­riu ei­ti pas sū­nų. Sa­vo gim­ta­ja­me kam­pe­ly­je man ge­riau­sia. Kai sir­gau, bu­vau pas duk­rą Šal­či­nin­kuo­se, ta­čiau vos tik at­si­sto­jau ant ko­jų, grį­žau į sa­vo na­mus“, – pa­sa­ko­ja po­nia Ma­ri­ja pa­brėž­da­ma, kad da­bar ne­tu­ri per daug dar­bo, nes vai­kai vis­kuo pa­si­rū­pi­na: ir mal­ko­mis, ir van­de­niu, ir pro­duk­tais. Duk­ros pa­de­da ap­si­tvar­ky­ti na­mie.

Šian­dien, kaip tei­gia, kai­me li­ko vos ke­li žmo­nės, o ka­dai­se gy­ve­ni­mas čia vir­te vi­rė.

„Vait­kiš­kė­se bu­vo ke­lio­li­ka na­mų, kiek­vie­na­me na­me – ke­lių kar­tų šei­ma, to­dėl bu­vo links­ma, nors rei­kė­da­vo sun­kiai dirb­ti. Da­bar ge­rai, kur kas leng­viau: nė­ra ūkio, ap­si­tvar­ky­ti prie na­mų pa­de­da vai­kai, ta­čiau kar­tu ir liūd­na“, – svars­to po­nia Ma­ri­ja.

Mū­sų he­ro­jės tė­vai – He­le­na ir An­to­ni – iš­auk­lė­jo tris vai­kus. Ma­ri­ja vy­riau­sia. Jau­nes­nė se­suo Ja­ni­na ir bro­lis Sta­nis­lav gy­ve­na Vil­niu­je. Su­si­tin­ka per šven­tes, o nuo­trau­kų pil­nas al­bu­mas, jo­se abi se­se­rys nu­fo­tog­ra­fuo­tos su anū­kais liu­di­ja, kad tie šei­my­ni­niai su­si­ti­ki­mai – gra­žus ir ma­lo­nus iš­gy­ve­ni­mas.

Ma­ri­jai iš­te­kė­jus už kai­my­no Čes­la­vo Ver­sa­lo­vi­čiaus, iš pra­džių jau­nie­ji gy­ve­no uoš­vi­jo­je. Vė­liau po­nios Ma­ri­jos tė­vas iš­si­kė­lė į sos­ti­nę ir na­mą pa­li­ko vy­riau­siai duk­rai. Bū­tent šia­me ne­di­de­lia­me He­le­nos ir An­to­nio Fe­do­ro­vi­čių na­me su­kū­rė sa­vo šei­my­ni­nį liz­de­lį Ma­ri­ja ir Čes­lav.

Py­ra­gų ne­bus be no­ra­gų
„Ma­no tė­vai da­vė mums pa­vyz­dį kaip rei­kia są­ži­nin­gai dirb­ti. Sten­gė­si vai­kus ge­rai iš­auk­lė­ti. Dir­bo že­mę, ta­čiau tu­rė­jo vos 4,5 ha. Sun­ku bu­vo iš­mai­tin­ti šei­mą, to­dėl tė­ve­lis, ku­ris tu­rė­jo auk­si­nes ran­kas, pa­dė­da­vo kai­my­nams ir pa­žįs­ta­miems. Dirb­da­vo pas juos sta­ty­bo­se, iš­ma­nė dai­li­dės ama­tą, mū­ri­jo kros­nis. Ma­ma ve­dė ūkį ir au­gi­no vai­kus“, – pri­si­me­na po­nia Ma­ri­ja švie­saus at­mi­ni­mo sa­vo tė­vus, ku­rie iš­mo­kė ją ne­bi­jo­ti sun­kaus dar­bo.

Po­nia Ma­ri­ja ne­sle­pia, kad bu­vo sun­ku. Nors, kaip tei­gia, pa­na­šiai gy­ve­no ir ki­ti žmo­nės kai­me. Vy­ras dir­bo ko­lū­ky­je, o ji pa­ti tvar­kė­si na­mie. Vai­kai nuo pat jau­nų die­nų bu­vo įpra­tin­ti dirb­ti.

„Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad vai­kai bu­vo la­bai ge­ri – vi­sur man pa­dė­da­vo. Ne­rei­kė­da­vo jų va­ru va­ry­ti, pa­tys ži­no­da­vo, kad rei­kia pa­dė­ti tė­vams. Po mo­kyk­los grįž­da­vo na­mo ir iš kar­to sės­da­vo ruoš­ti pa­mo­kų. Tu­rė­jau pri­žiū­rė­ti, kad ne­ap­leis­tų mo­kyk­los, o po to ei­da­vo į lau­kus, dirb­ti ūkio dar­bų. Kai jau pa­au­go, ei­da­vo kar­vių ga­ny­ti, už­dar­biau­da­vo ko­lū­ky­je“, – pa­sa­ko­ja ma­ma, ne­slėp­da­ma pa­si­di­džia­vi­mo sa­vo jau su­au­gu­siais vai­kais.

Vil­niaus kraš­to kai­me nie­kas ne­kves­tio­nuo­da­vo dva­si­nių po­rei­kių. Po­nia Ma­ri­ja pri­si­me­na, kaip jos ma­ma ve­dė vi­są jų tri­ju­lę į per še­šis ki­lo­met­rus nu­to­lu­sią baž­ny­čią Tur­ge­liuo­se, ten ji ir pri­ėmė šven­tuo­sius sak­ra­men­tus. Pri­si­me­na ten dir­bu­sius ku­ni­gus, tarp jų – ir jau­ną­jį kun. Ju­ze­fą Ob­rembs­kį, ku­ris ren­gė mer­gai­tę Pir­ma­jai ko­mu­ni­jai. Ti­kė­ji­mą įskie­pi­jo ir sa­vo vai­kams, nes kiek­vie­ną sek­ma­die­nį su jais sep­ty­niais ei­da­vo į baž­ny­čią, o jei dar­bai ūky­je su­lai­ky­da­vo, iš­leis­da­vo juos vie­nus.

Vai­kai - tik­ras tur­tas
„Jan, Ma­ri­ja, Da­nu­ta, švie­saus at­mi­ni­mo Le­on, Alek­san­der, Va­len­ti­na, An­na – po­nia Ma­ri­ja var­di­ja sa­vo vai­kų var­dus nuo vy­riau­sio­jo iki jau­niau­sio, pri­dur­da­ma, kad yra tur­tin­ga mo­čiu­tė, nes tu­ri 13 vai­kai­čių ir net 2 pro­vai­kai­čius – Do­mi­ny­ką ir Aga­tą. Abu gy­ve­na ne­to­li pro­se­ne­lės: Aga­ta – Klin­kų kai­me, o Do­mi­ny­kas – Me­di­nin­kuo­se.

Po­niai Ma­ri­jai pa­pil­do­ma at­gai­va se­nat­vei yra tai, kad vi­si vai­kai (o ir vai­kai­čiai) ne­iš­si­bars­tė po pa­sau­lį. Gy­ve­na Vil­niaus kraš­te, o per šei­my­ni­nes ir kas­me­ti­nes šven­tes su­si­tin­ka pas ją – Vait­kiš­kė­se.

Ne­to­li, Sla­ba­dos kai­me, ka­dai­se bu­vo ke­tur­me­tė mo­kyk­la, ją bai­gė po­nia Ma­ri­ja, o vė­liau lan­kė ir vy­res­ni jos vai­kai. Mo­kyk­la bu­vo už­da­ry­ta ati­da­rius nau­ją Se­na­ja­me kai­me. Vy­riau­sias sū­nus Jan Ver­sa­lo­vič pa­brė­žia, kad Se­na­ja­me kai­me bu­vo dau­giau vai­kų, to­dėl bū­tent ten bu­vo pa­sta­ty­ta nau­ja mo­kyk­la. Ver­sa­lo­vi­čių vai­kai bai­gė pa­grin­di­nę mo­kyk­lą Se­na­ja­me kai­me, o vi­du­ri­nę – Me­di­nin­kuo­se.

„Esa­me dė­kin­gi tė­vams už gy­ve­ni­mą ir auk­lė­ji­mą. Nors mū­sų ne­le­pi­no, la­bai mus my­lė­jo ir dar­niai iš­auk­lė­jo. Ži­no­ma, jei ku­ris nors ko nors pri­si­dirb­da­vom, bū­da­vom nu­bau­džia­mas, ta­čiau ži­no­da­vo­me, kad gau­si šei­my­na – tai tur­tas“, – pa­brė­žia po­nas Jan, ku­ris pa­na­šiai kaip ir jo bro­lis Alek­san­der, ūki­nin­kau­ja. Abu gy­ve­na ar­čiau­siai mo­ti­nos, to­dėl daž­niau­siai ją ir lan­ko. Sa­vo tris sū­nus J. Ver­sa­lo­vič iš­auk­lė­jo taip, kad nuo vai­kys­tės pa­dė­tų tė­vams. Jo vy­riau­sia­sis, Voi­cech, pa­se­kė tė­vo pa­vyz­džiu ir ūki­nin­kau­ja.
 
Kiek­vie­nam sa­vo lai­kas
Po­nia Ma­ri­ja su liū­de­sio gai­de­le pri­si­me­na se­nus lai­kus, kai na­mai ai­dė­jo gy­ve­ni­mu, o vi­suo­se jo kam­pe­liuo­se kle­gė­jo vai­kai.

„Ma­no tė­vų na­mai bu­vo ne­di­de­li: vie­nas kam­ba­rys ir prie­an­gis. Su to­kiu bū­riu vai­kų bu­vo ankš­ta, mie­go­da­vo­me ant grin­dų. Tik lai­kui bė­gant iš­plė­tė­me su vy­ru mū­sų na­me­lį. Da­bar čia – daug vie­tos, ta­čiau gy­ve­nu ja­me vie­na. Ma­no vai­kai su­kū­rė sa­vo šei­mas Me­di­nin­kuo­se, Ta­ba­riš­kė­se, Šal­či­nin­kuo­se ir Vil­niu­je“, – pa­sa­ko­ja po­nia Ma­ri­ja džiaug­da­ma­si, kad kiek­vie­nas tu­ri dar­bą ir ta­po do­ru žmo­gu­mi.

Pri­si­min­da­ma se­nus lai­kus M. Ver­sa­lo­vič pa­sa­ko­ja, kad jos jau­nys­tės me­tais kai­me bu­vo links­miau. Kiek­vie­na­me na­me šur­mu­lia­vo po pul­ke­lį vai­kų. Šei­mi­nin­kai pa­ei­liui reng­da­vo pas sa­ve šven­tes. O at­ėjus dis­ko­te­kų erai, jau­ni­mas iš ap­lin­ki­nių kai­mų ei­da­vo į Me­di­nin­kus - ten nu­va­žiuo­da­vo au­to­bu­su, o grįž­da­vo pės­čio­mis.

„To­kios bu­vo tra­di­ci­jos, o jau­ni­mui tar­pu­sa­vy­je bū­da­vo links­ma. Da­bar dis­ko­te­kos nė­ra to­kios po­pu­lia­rios kaip ka­dai­se, o jau­ni žmo­nės daug lais­vo lai­ko lei­džia prie te­le­vi­zo­rių ar kom­piu­te­rių“, – pa­sa­ko­ja po­nas Jan, o jo ma­ma pri­du­ria, kad pa­si­kei­tė lai­kai ir gy­ven­ti da­bar kur kas leng­viau.

„Tai – na­tū­ra­lu, kad nau­joms kar­toms gy­ven­ti leng­viau. Ma­no vai­kai bu­vo įpra­tin­ti fi­ziš­kai dirb­ti ūky­je, o vai­kai­čiai da­bar tik mo­ko­si“, – pa­sa­ko­ja po­nia Ma­ri­ja ir pri­du­ria, kad vai­kai nie­ka­da ne­su­teik­da­vo jai auk­lė­ji­mo pro­ble­mų, o mo­ky­to­jai nie­ka­da ne­tu­rė­jo prie­žas­ties jais skųs­tis.

Or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­lis – ne pir­mas ap­do­va­no­ji­mas už ge­rai iš­auk­lė­tus vai­kus. Po­nia Ma­ri­ja dar so­viet­me­čiu bu­vo du kar­tus ap­do­va­no­ta me­da­liais. Šian­dien kuk­liai pa­ste­bi, kad fak­tiš­kai nie­ko ypa­tin­go ne­pa­da­rė... Ta­čiau džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo sa­vo vai­kais, ku­rie iš­au­go ge­ri žmo­nės, aša­ros ne­ju­čiom rie­da per ma­mos skruos­tus.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis