Minėjimo šūkiu tapo šv. Uršulės Leduchovskos žodžiai „Gyventi kitų labui“, kuriais ji apibūdino, ką reiškia būti geram. Jos gimimo metinių minėjimas prasidėjo seserų uršuliečių kapinaitėse, kur amžinojo poilsio atgulusios jos įkurtose Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos seserys vienuolės, tarpukariu čia vadovavusios našlaičių ir vargšų vaikų globos namams, ūkinei ir visuotinei mokykloms. Ant vietos gyventojams nusipelniusių seserų vienuolių kapų ir prie paminklo palaidotiesiems kapinaitėse buvo uždegtos žvakės, padėti vainikai. Po to gimnazijos bendruomenė ir į iškilmes atvykę svečiai dalyvavo Padėkos šv. Mišiose Juodšilių bažnyčioje.

Tarp atnaujintų sienų
Gimnazijos inauguracija prasidėjo iškilmingu gimnazijos lentos atidengimu virš įėjimo į Juodšilių švietimo įstaigą. Ją atidengė Vilniaus rajono vicemeras Jan Gabriel Mincevič, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Zofija Ryžova, Juodšilių seniūnijos seniūnas Tadeuš Aškelianec ir Juodšilių gimnazijos direktorius Mečislav Jasiulevič. Parapijos klebonas kun. Ježi Vitkovski pašventino lentą ir atnaujintą bei išplėstą gimnazijos pastatą.

„Džiaugiamės, kad seserų uršuliečių uždegta lenkų švietimo ugnis neblėsta, o dega ir duoda naują energiją ir šviesą“,- per iškilmingą minėjimą kalbėjo gimnazijos direktorius M. Jasiulevič.

Direktorius pabrėžė, kad pastarieji įstaigos veiklos metai buvo itin sėkmingi - dar praėjusių metų pavasarį jai buvo suteiktas gimnazijos statusas. Pavyko pagerinti mokymo sąlygas: pastatyta nauja sporto salė, valgykla, renovuotas pastatas. Šių pokyčių Juodšilių mokykla laukė seniai.

Visuotinė mokykla Juodšiliuose įkurta 1919 metais. 1933 m. atiduotas naudoti naujas medinis mokykla pastatas, pastatytas įgyvendinant akciją „100 mokyklų Vilniaus kraštui“. 1965 m. pastatytas mūrinis mokyklos pastatas, kuris laikui bėgant tapo per ankštas. Nuo 1992 m. mokykloje mokoma tik lenkų kalba. Šv. Uršulės Leduchovskos vardas mokyklai suteiktas 2002 m. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu.

Direktorius padėkojo statybų rėmėjams, ypač - Vilniaus rajono savivaldybės merei Marijai Rekst, nes rajono savivaldybė tam skyrė nemažą pinigų sumą. Investicijos į mokyklos renovaciją ir priestato statybą siekė 4,3 mln. litų, iš jų savivaldybės lėšos sudarė 1,5 mln. litų. Šiuo metu gimnaziją lanko 176 mokiniai, juos moko 35 mokytojai.

Gimnazijos mokiniai gausiai susirinkusiems svečiams pristatė savo vokalinius ir choreografinius gabumus. Jauniausi artistai (gimnazijoje yra parengiamosios grupės 3-6 metų vaikams) ne tik visus sužavėjo nuo scenos, bet vėliau šoko ir salėje, stebėdami vyresniųjų pasirodymus. Įspūdingą pasirodymą surengė akordeonistų ansamblis iš Rudaminos meno mokyklos.

Netoli Vilniaus įsikūrusius Juodšilius aplankė garbingi svečiai iš Lenkijos: katalikų savaitraščio „Niedziela“ garbės vyr. redaktorius, kunigas infulatas Ireneuš Skubis (Ireneusz Skubiś), Lodzės vaivadijos vaivada Jolanta Chelminska  (Jolanta Chełmińska), aktorius ir režisierius Kšyštof Kačmarek (Krzysztof Kaczmarek).

Iškilmėse taip pat dalyvavo seserys uršulietės. Būtent jų dėka Juodšilių gimnazija rado daug rėmėjų Lenkijoje. Kongregacijos vyresnioji, sesuo Liucina Neviadomska (Lucyna Niewiadomska) kalbėdama trumpai pacitavo šv. Uršulės žodžius: „Kad tik mylėt mokėčiau.“

Sužavėtas asmenybės
„Prieš daugelį metų parašiau pjesę apie Uršulę Leduchovską „Lenkija dar nepražuvo, kol mes mylime“ - tada dar ne šventąją, nes šventąja ji juk paskelbta palyginti neseniai (popiežius Jonas Paulius II kanonizavo ją 2003 m. gegužės 18 d., - aut.)“, - „Vilniaus krašto savaitraščiui“ sakė K. Kačmarek. „Kadaise uršulietė sesuo Aleksandra, paprašiusi mane parašyti pjesę, pasakė, kad yra tokia vietovė Juodšiliai netoli Vilniaus ir kad būtų gerai ten nuvažiuoti ir suvaidinti jos gyventojams spektaklį, nes ten prieš daugelį metų dirbo šv. Uršulė Leduchovska. Atvažiavome čia, ir Juodšilių gyventojai po daugelio metų pamatė ant scenos šv. Uršulės gyvenimą, suprato, kiek gero ji yra padariusi vaikų labui.“

Į klausimą, iš kur kilo susidomėjimas šventosios asmenybe, režisierius atsakė, kad kai jo paprašė parašyti pjesę, dar apie ją nežinojo nieko.

„Sesuo Aleksandra davė man knygų. Aš paėmiau jas ir pasakiau: „Seserie, jei jos mane sudomins, parašysiu“, - prisimena K. Kačmarek. Režisierių sužavėjo sesers uršulietės pozicija, kuri pokalbio pabaigoje nuoširdžiai pasakė, kad šiam tikslui neturi nė zloto.

„Paėmiau tas knygas, perskaičiau ir susižavėjau Uršulės Leduchovskos asmenybe“, - kalbėjo teatro „Zwierciadło“(„Veidrodis“) režisierius ir Lodzės Jogailaičių kultūros centro meno vadovas.

Jogaila pas Leduchovską
Svečiai iš Lenkijos ne tik grožėjosi pasirodymais, bet ir patys parodė savo gabumus - gimnazijos scenoje pasirodė teatras „Jogailos vaikai“. Vyresnio mokyklinio amžiaus aktoriai suvaidino spektaklį apie liaudies apeigas.

„Atvažiavome su teatru į Juodšilius, nes Juodšiliai jau kelerius metus iš eilės atvažiuoja į mūsų teatrą Lenkijoje“, - aiškino spektaklio režisierė Marija Mazurkevič. „Draugaujame su gimnazija. Mano kolektyvas - mūsų namų bendrijos - gyvuoja jau 15 metų. Tai - išskirtinis atvejis Lenkijos mastu. Kitur namų bendrijose tokių teatrų nėra, o pas mus yra. Ir jam sekasi“, - sako viešnia iš Lenkijos.

M. Mazurkevič paaiškino, kad namų bendrijos gyventojai labai įsitraukę į savivaldos, kultūros ir sporto plėtrą.

Gimnazijoje vykusiose iškilmėse dalyvavo gana didelė Lodzės Vladislovo Jogailos namų bendrijos grupė, vadovaujama pirmininko Veslavo Cyzovskio (Wiesław Cyzowski).  

Į klausimą, kodėl Lodzės gyventojai savo globėju pasirinko Vladislovą Jogailą, M. Mazurkevič smagiai papasakojo, kad jų namų kvartalas ilgai neturėjo pavadinimo. „Ir vienas mūsų gyventojas sako, neva jis yra karaliaus Jogailos šalininkas, be to, Jogaila – „taip kažkaip“ gražiai skamba. Gyventojai sutiko su šiuo siūlymu ir jau daugiau nei 20 metų mūsų namų kvartalas vadinamas šiuo vardu, o mūsų jaunimo teatro kolektyvą pavadinome „Jogailos vaikai“.

Verta pabrėžti, kad gimnazistai iš Juodšilių kasmet dalyvauja Lodzės teatralijose, parodydami per metus sukurtą savo spektaklį.

Pedagogo akimis
Vienas iš žmonių, rengusių trigubą gimnazijos šventę - pradinių klasių mokytoja metodininkė Marija Macinkevič. Ji papasakojo, kad gražiai pasirodę choristai - tai mokytojos Mirenos Kasperovič nuopelnas, o choreografijos žingsnius su mokiniais tobulino Nelia Muchlajeva. Papasakojo ir apie seserų uršuliečių kapus, kuriais gimnazija rūpinasi.

„Atėjau į šią mokyklą 1981 metais. Anais laikais čia buvo vien mišku apaugusios kalvos.“

Ponia Macinkevič paaiškino, kad čia palaidotos seserys vienuolės mirė ne dėl persekiojimų. Tai paprasčiausiai buvo kongregacijos kapinaitės.

„Seserys buvo persekiojamos, tačiau nė viena jų nebuvo išvežta (galbūt motinos Uršulės užtarimu?). Paliko Juodšilius per repatriaciją 1946 m. - išvažiavo į Varšuvą.

Mokytoja prisimena šiuo metu jau pensininkę pedagogę Kristiną Subotkevič, kuri nuolat rūpinosi šiais kapais, nors šie buvo beveik nematomi: atnešdavo gėlių, sukalbėdavo „Viešpaties Angelą“ už mirusius.

Tiksliai nėra žinoma, kaip yra išsidėstę visi kapai, todėl kapinaitėse pastatytas bendras paminklas, įamžinantis visus čia palaidotuosius.

Apie save M. Macinkevič sakė, kad jos darbo stažas mokykloje - 40 metų. Pradėjo dirbti mokykloje dar mokydamasi neakivaizdiniame skyriuje 1975 metais.

„Šiandieniniai mokiniai - tai buvusių mano mokinių sūnūs ir dukros. Kai žiūriu į juos, matau jų motinas ir tėvus, kai buvo maži“, - pasakoja mokytoja ir ragina savo mokinius trečiokus papasakoti apie mokyklą. Krokuviečių kepuraites dėvintys berniukai ir karoliais pasipuošusios mergaitės (mokiniai dalyvavo šventiniame koncerte) netruko tai padaryti.

Pirmasis „interviu“
„Gera ir įdomu yra mūsų mokykloje. Buvo viena tokia pamoka, kai perpjovėme bulvę, išskobėme figūrėlę, o po to - į dažus ir ant popieriaus“, - kalbėjo Evelina.

„Man labiausiai patinka matematika, nes kaskart vis naujai moko skaičiuoti“, - dalijasi įspūdžiais Norbert.

Paulina ir Daniel sutartinai priduria, kad mokykloje yra įdomu ir linksma.

„Buvo viena tokia pamoka, nuvažiavome į gėlių parduotuvę ir ten padėjome pardavėjai nešioti gėles. Ir dar buvome „ant tarzankių“ lunaparke. Man mokykla labai patinka. Čia ir mano mama su tėčiu mokėsi“, - aiškina savo požiūrį Daniel.

O ką apie mokyklą mano Darek, jau neišgirdau, nes visas vaikų pulkelis išbėgo pasirodyti scenoje...

Vilniaus krašto savaitraštis
Alina Stacevič
Marijano Paliuškevičiaus nuotr.