Pagal MB „Archplius“ (arch. Kęstutis Mikšys) projektuotojų parengtą techninį projektą statoma bažnyčia bus apvalios formos. Kaip pastebi įmonės ARCHIS, generalinio rangovo, vadovas Rokas Urbonas, projektas iš statybininkų reikalauja atsakingo požiūrio, daugiau priežiūros, didesnio darbų vadovų, techninių statybos prižiūrėtojų įsitraukimo. Tad bažnyčios statyba paprastai yra ilgesnė, sudėtingesnė, reikalaujanti specifinių darbų.

Įvertino rizikas dėl neaiškaus termino

Bažnyčios statybos darbai prasidėjo metų pradžioje: buvo išbetonuoti 97 pamatų poliai – bažnyčios pastatui ir į 21 m aukštį iškilsiančiam kryžiui. Iki metų pabaigos generalinis rangovas suplanavo įgyvendinti pirmąjį darbų etapą – įrengti pastato konstrukcijas: bus įrengti pamatai, išmūrytos išorės ir vidaus sienos, įrengta gelžbetoninė perdanga ir sumontuotos stogo konstrukcijas. Bažnyčią planuojama pastatyti per 2–3 metus. Įmonė ARCHIS šį projektą pajėgi įgyvendinti per kur kas trumpesnį laikotarpį, bet ilgesnę trukmę lemia lėšos. Bažnyčia yra statoma iš aukotojų ir rėmėjų lėšų ir šiuo metu nėra užsitikrinusi viso projekto finansavimo. Dėl šios priežasties statybą suplanuota vykdyti etapais.

„Įmonei ARCHIS tai nėra nauja religinės paskirties pastato statybos patirtis, žinome, kad tokių pastatų greitai nepastatysi. Pirmasis etapas bus užbaigtas iki užšąlant, tad šiemet visa turėtų įvykti, kaip numatyta. Verslui nenaudinga turėti objektą, kurio nei statybos etapai, nei pastato užbaigimo terminas nėra aiškūs. Mums, šeimos valdomai įmonei, tai labiau garbės reikalas. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau statybą užbaigsime, kaip iki galo įgyvendinome ir Molėtų, Alvito (Vilkaviškio raj.), Balbieriškio (Prienų raj.) bažnyčių ir kitokius religinės paskirties projektus“, – sako R.Urbonas.

Pastato forma reikalauja specifinių sprendinių

Religinės paskirties pastatai įprastai būna netradicinių formų, su dideliais tarpatramiais. Tokia bus ir Giraitės Šventosios Šeimos apvalių formų bažnyčia.

Projekto forma lemia, kad pamatams reikia sukonstruoti nestandartinius klojinius, o vietoj statybą spartinančių surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų pastatas bus statomas naudojant plytas, iš kurių bus mūrijamos apvalios sienos. Todėl sprendimų paieška yra bendras komandos – generalinio rangovo, konstruktorių, techninio statybos prižiūrėtojo, užsakovo – darbas.

„Šiame etape darbai vyksta sklandžiai, tad komanda koncentruojasi į būsimus darbus, ieškodama sprendimų. Vienas iš iššūkių, laukiantis ir konstruktorių, ir statybininkų – kryžiaus, kuris vizualiai atrodys kabantis ore, sprendiniai“, – vardina R.Urbonas.

Suprojektuota bažnyčia bus 670 kv. m ploto, pastato skersmuo – 30 m, statinio aukštis – 13 m, o kryžius iškils į 21 m aukštį. Fasadą numatoma įrengti iš šviesaus klinkerio, montuojant aliumininius langus. Bus įrengiamas sutapdintas pastato stogas.

Naujoji bažnyčia bus pastatų komplekso dalis. Jai skirtas 1,08 ha sklypas, o netoliese, 2,9 ha sklype, žadama statyti vaikų darželį, mokyklą, įrengti parką su tvenkiniu bendruomenei.

Pranešimo spaudai inf. 

{gallery}2024-04-24-banzycia-archis-nuotr.{/gallery}

UAB ARCHIS nuotr.

 

Skulptūrinę grupę sudarė Šv. Izodoriaus, Angelo ir jaučių poros skulptūrėlės.

KPD Telšių–Tauragės teritorinis skyrius informavo Šilalės rajono policijos komisariatą apie vertybių dingimą ir prašė įvykį ištirti.

Dingusios skulptūros yra valstybės saugomos kultūros vertybės, turinčios didelę kultūrinę vertę.

Paveldo apsaugos specialistai, atsižvelgdami į pastaruoju metu padažnėjusias kilnojamųjų kultūros vertybių vagystes, kreipėsi į daugelį savivaldybių, kuriose vagysčių mastai ypač dideli, ir rekomendavo vertingas skulptūrėles perkelti į muziejus, o jų vietoje patalpinti kopijas.

Visuomenės prašome pagalbos ieškant šių ir kitų dingusių skulptūrų, registruotų Dingusių Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių sąraše: https://paveldas.maps.arcgis.com/apps/dashboards/c0e98aa9cb214cf0ba7afd4d6c44453f

Pastebėję dingusią skulptūrą, labai prašome pranešti Klaipėdos rajono policijos komisariatui ar Kultūros paveldo departamentui: [email protected]

KPD informacija

Balandžio 7 dieną, Dievo Gailestingumo sekmadienį, 12.30 val. šv. Mišias aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Dievo Gailestingumo šventovė atvira visą parą. Užsukę vilniečiai ar miesto svečiai kviečiami skirti laiko maldai prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo.

Kiekvieną dieną Dievo Gailestingumo šventovėje šv. Mišios aukojamos lietuvių ir lenkų kalbomis. Taip pat į Mišias rinksis ir sava kalba melsis italų, slovakų, baltarusių, ispanų, prancūzų (Radio Espérance transliacija) ir estų bendruomenės, angliškai kalbantieji (EWTN transliacija).

Norintys dar giliau išgyventi Jėzaus prisikėlimą kviečiami šeštadienį, balandžio 6 d., 21 val. dalyvauti ekumeniniame Šviesos kelyje nuo Aušros Vartų iki Dievo Gailestingumo šventovės. Kviečiame atsinešti po žvakelę.

Vilniaus piligrimų centras (Dominikonų g. 6) kvies į filmų, susijusių su Dievo Gailestingumu peržiūras:

balandžio 2 d. 13.30 val. „Meilė ir Gailestingumas“ (Michal Kondrat);
balandžio 3 d. 13.30 val. „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas“ (Daniel diSilva);
balandžio 5 d. 13.30 val. „Pasitikiu Tavimi“ (Aleksas Matvejevas).
Balandžio 5 d. 17.30 val. „Jėzaus atvaizdas“ (Jarosław Rędziak) kino teatre „Pasaka“, Šv. Ignoto g. 4/3, Vilnius (tik į šį filmą būtina registracija).
Balandžio 4 d. 15.00 val. Vilniaus piligrimų centras organizuoja piligrimystę „Gailestingumo kelias“ Vilniaus mieste (registracija). Ši piligrimystė prasidės Faustinos namelyje, V. Grybo g. 29a, Vilnius.

Per stebuklą išlikusį vienuolyno namelį V. Grybo gatvėje 29a, kuriame gyveno mistikė sesuo šv. Faustina Kovalska, galima aplankyti ir savarankiškai. Šioje vietoje Faustina patyrė per 80 Jėzaus regėjimų ir užrašė Viešpaties jai padiktuotą Dievo Gailestingumo vainikėlį. Namelis kasdien atviras nuo 10 iki 17 val. Balandžio 6 ir 7 dienomis jis dirbs valanda ilgiau – iki 18 valandos. 

Vilniaus arkivyskupijos inf. 

Bažnyčios tradicijoje tą dieną organizuojamos verbų procesijos. Šis paprotys, prasidėjęs IV a. Jeruzalėje, ilgainiui prigijo visame krikščioniškame pasaulyje. Verba turėjo simbolizuoti ir Išganytojo kankinystę, ir Jo pergalę, ir nemirtingą sielą. Katalikų Bažnyčios liturgijoje verbų šventinimo tradicija įvesta XI amžiuje.

Liturgijoje tądien yra du pagrindiniai momentai: džiaugsminga procesija su verbomis ir Viešpaties kančios - kaipo Evangelijos - skaitymas pagal vieną iš trijų evangelistų: Matą, Morkų ar Luką, nes Viešpaties kančia pagal Joną yra skaitoma per Didžiojo Penktadienio liturgiją. Tokiu būdu Bažnyčia pažymi, kad Kristaus triumfas ir jo Auka yra tarpusavyje neatsiejamai susiję.

Verbų sekmadienis tarsi įveda mus į šv. Velykų atmosferą. Bažnyčia ragina mus neapsiriboti vien džiaugsmingu mojavimu verbomis ir šūksniais: „Osana Dovydo Sūnui!“, bet rodo ir tolesnį kelią - į Paskutinės vakarienės kambarį, kur „duona nužengė iš dangaus“. Po to veda į tamsų Getsemanės sodą, leidžia pajusti įkalinto ir apleisto Jėzaus dramą, Jo kančią Piloto pretoriume ir atmetimą iš žmonių pusės. Pagaliau kviečia eiti toliau, į pačią Golgotos viršūnę ir ištverti iki galo.

Krikščionis negali abejingai praeiti pro prie kryžiaus prikaltą Kristų, turi likti iki galo, iki viskas išsipildys... Taigi turi nuimti Jį nuo kryžiaus ir turėti drąsos pažvelgti į Sūnaus kūną ant rankų laikančiai Motinai į akis ir galiausiai užversti sunkų akmenį ant Kapo. O po to jam belieka tik laukti Velyknakčio... Būtent tai mums suteikia Verbų sekmadieniu prasidedanti Didžioji savaitė.

Rajono dvasininkai – aktyvūs bendruomenių nariai. Parapijose neretai rengiami renginiai, susitikimai, stovyklos, pavyzdžiui, praėjusią vasarą Kalesninkai pakvietė į parapijos 380-ąsias metines, Šalčininkų parapija Šv. Petro Apaštalo atlaidus. Katalikų arba pravoslavų dvasininkus matome kultūros įstaigų organizuojamuose renginiuose, mokyklose.

2023 metais iš Šalčininkų rajono savivaldybės biudžeto rajono religinėms bendruomenėms buvo skirta 20 tūkst. eurų.

Gojaus sentikių religinei bendruomenei skirta 3000 eurų parama cerkvės ir šventoriaus tvoros remonto darbams atlikti;

Šalčininkų Šv. Apaštalo Petro parapija gavo 2930 eurų bažnyčios fasadų remonto darbams atlikti ir katalikiškosios jaunimo stovyklos organizavimui;

Pabarės Švč. Mergelės Marijos ir Butrimonių Šv. Arkangelo Mykolo parapijos gavo po 3000 eurų bažnyčių dažymo darbams atlikti;

Turgelių kapinėse negalima nepastebėti architektūros paminklo – Šv. Felikso Valua koplyčios. Jos laiptų remonto darbams Turgelių Švč. Mergelės Marijos parapijai skirta 3000 eurų;

Liturginių apeigų organizavimo išlaidoms padengta Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų parapija gavo 2500 eurų;

Šalčininkuose naujos cerkvės statybas vykdanti Šv. Tichono parapija gavo 2570 eurų paramą maldos namų langų įsigijimui ir įrengimui;

Šalčininkų rajono teritorijoje veikia 13 bažnyčių ir trys cerkvės. Kiekviena jų yra ypatinga ir svarbi ne tik tikintiesiems, bet ir tapusios traukos objektais.

www.salcininkai.lt

Šventinėmis šviesomis Kūčių vakarą nušvis Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčia. Iki pat sausio 1-osios bus apšviestas ne tik išskirtinės architektūros bažnyčios pastatas, bet ir amfiteatras. Negana to, šventinę savaitę tam tikromis valandomis bus galima išvysti ir bažnyčios šventoriuje šviesos kuriamus slėpinius.

„Nesuklysiu sakydamas, kad Neringoje yra susiklosčiusi tradicija šventinėmis dienomis aplankyti jūrą ir kalėdinę eglutę. Į šį šventinį maršrutą kviečiu būtinai įtraukti ir Nidos katalikų bažnyčią – tokios jos dar būsite nematę, o įspūdžių netrūks tiek suaugusiems, tiek vaikams“, - sako Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Šis kalėdinis šviesų šokis taps alternatyva šventiniams fejerverkams, mat nuo praėjusių metų civilinės pirotechnikos priemonės Neringoje draudžiamos.

Pirmuosius kalėdinių šviesų slėpinius, lydimus šventinių melodijų, bus galima išvysti prieš pat Bernelių šventas mišias (21.30 val.) ir po jų (23 val.). Nuo Kalėdų iki sausio 1-osios – šviesos pasirodymai bus demonstruojami kas valandą nuo 17 val. iki 22 val. Kalėdinių šviesos slėpinių trukmė – apie 4 min. Įspūdingiausi ir emocionaliausi vaizdiniai numatomi 20 val. ir 22 val. Žinoma, išskirtiniu pasirodymu bus sutikti Naujieji 2024-ieji metai, o ir šviesos seansų metų sandūroje bus kiek daugiau.

Šviesos pagalba Nidos bažnyčios šventorius nušvis įvairiomis spalvomis ir šventinio laikotarpio simboliais. Banguojanti ir pakylėjanti kalėdinė šviesa apgaubs kiekvieną bažnyčios amfiteatro lankytoją. Šviesos vizualams paryškinti bus naudojamos dūmų užsklandos (sveikatai nekenksmingos, pagamintos vandens pagrindu).

Nuo bažnyčios varpinės šviesos spinduliai kils iki giliausių naktinio dangaus gelmių. Kalėdinį šviesų šokį visą šventinį laikotarpį Neringoje kurs 5 lazeriai, specialus lauko bei vidaus apšvietimas ir garso sistema.

Renginį organizuoja Nidos Marijos, Krikščionių pagalbos parapija kartu su Neringos savivaldybe. Renginio rėmėjas – UAB „Aitvarų projektai“.

Visą Neringos šventinių renginių programą rasite - https://www.kulturossala.lt/

Kalėdinių šviesos pasirodymų laikai (val.):

Gruodžio 24 dieną
21.30 ir 23.00

Gruodžio 25-30 dienomis
17.00,18.00,19.00, 20.00, 21.00, 22.00

Gruodžio 31 dieną
17.00,19.00, 20.00, 21.00, 23.30, 23.58, 00.30, 1.30

Sausio 1d.
17.00,18.00,19.00,20.00, 21.00, 22.00

www.neringa.lt inf. 

Kryždirbystė išgyveno įvairius laikotarpius: tai intensyviai tokie objektai būdavo statomi, tai sulėtėdavo. Pradžioje kryždirbystė turėjo labiau religinę paskirtį. Kryžiai buvo statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti, prie stebuklingais laikomų kryžių ir koplytėlių buvo dedamos aukos. Po 1863 metų sukilimo caro valdžios vietininkas Lietuvoje generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė nešventintose vietose statyti kryžius ir koplytėles – juos buvo galima statyti tik kapinėse ir šventoriuose. Tuo siekta sutrukdyti sukilimo mūšių bei sukilėlių žūties vietų pagerbimui bei įamžinimui. Draudimas atšauktas 1896 metais. Tačiau kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių statymas nebuvo sustojęs ir draudimo laikotarpiu. Tai buvo vienas iš pasipriešinimo carizmui būdų. Tarpukario Lietuvoje religinės ir patriotinės intencijos vėl susiliejo į bendrą visumą. Kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Nors būta įvairių draudimų ir ribojimų, kryždirbystė iki mūsų dienų išliko tautinės tapatybės simboliu bei neatsiejama lietuviško kraštovaizdžio dalimi.

Kryždirbystei gyvuoti, plėtotis reikia meistrų ir žmonių, kuriems tie kūriniai būtų reikalingi. Labai svarbu šį fenomenalų reiškinį, kaip Žemaitijos kultūros ypatybę, savastį išsaugoti, todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių-Tauragės teritorinis skyrius yra išsikėlęs uždavinį – užtikrinti tik Žemaitijos regionui būdingos mažosios architektūros išsaugojimą, populiarinimą. Šiuo klausimu Telšių-Tauragės teritorinis skyrius bendradarbiauja su Mažeikių rajono savivaldybe ir džiaugiasi, kad kiekvienais metais savivaldybės, bendruomenių ir rėmėjų pastangomis yra sutvarkoma po kelis kryždirbystės objektus.

Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimą, su juo susijusias apeigas bei papročius. Džiugina, kad tą gyvybę šiandien puoselėja vienam tikslui susibūrę žmonės ir Mažeikių rajone. Paminėtina, kad ne vienas objektas sutvarkytas, atkurtas įgyvendinant sakralinio meno ir paveldo simpoziumo „Versmės“ projektą, kurio siela yra Mažeikių rajono savivaldybės vyriausioji specialistė paminklotvarkai Rūta Končiutė-Mačiulienė.

Šiais metais vykusio simpoziumo Ukrinuose metu į garsiojo akmens meistro Stepono Gailevičiaus Baudžiavos panaikinimo atminimo koplytstulpį buvo įdėta šv. Florijono skulptūra, kurią pagal Mažeikių muziejuje saugomą originalą padarė tautodailininkas Alfonsas Bendikas. Taip pat buvo padaryta ir pastatyta medinio, labai blogos būklės Bugenių kaimo koplytstulpio kopija, kurią padarė medžio meistras, restauratorius, ,,Versmių“ bičiulis Dovydas Ušinskas. Skulptūros ir koplytstulpio darbus finansavo generalinis renginio rėmėjas AB ,,ORLEN Lietuva“. 2022 metų “Versmės” vyko Viekšniuose. Tais metais nemažas dėmesys buvo skiriamas senosioms kapinėms ir jose esantiems metaliniams kryžiams. Vietos bendruomenė su kalviais įvertino, ką būtų galima restauruoti ir darbų ėmėsi ketvirtos kartos kalviai Stankai. 2021 metais simpoziume Židikuose buvo pradėtas tvarkyti šventoriuje stovėjęs koplytstulpis, o 2022 metais jo vietoje padaryta kopija ir pašventinta. 2020 metais “Versmės” šurmuliavo Žemalėje – kurių duoklė kryždirbystei – atstatytas baltasis kryžius ir restauruota koplytėlė ant bažnyčios sienos. Darbų autorius – restauratorius Dovydas Ušinskas. Žemalės kryžiaus darbus finansavo Mažeikių rajono savivaldybė, Žemalės bendruomenė, Kultūros paveldo departamentas, AB ,,ORLEN Lietuva“.

Dar ankstesniais metais savivaldybės ir Pikelių bendruomenės pastangomis buvo sutvarkytas Pikelių mūrinis koplytstulpis, išdrožtos ir sudėtos skulptūros, padaryta ir pašventinta šventoriuje stovinčio koplytstulpio kopija.

Visų minėtų koplytstulpių originalai sutvarkyti ir bus saugomi bei eksponuojami Geidžių Šv. Onos koplyčioje.

Dėkojame visiems kryždirbystės puoselėtojams, prijaučiantiems, prisidedantiems prie prasmingų, tradicijas tęsiančių, bendraminčius suburiančių darbų.

Parengė Aurelija Ričkuvienė, KPD

Advento vainikas – dar jauna tradicija

Nors dabar populiarėja advento vainikų pynimo dirbtuvės ir kone kiekvienuose namuose vakarais juo apsuptos uždegamos žvakės, šiai mielai tradicijai Lietuvoje nėra nė šimto metų. Etnologė Gražina Kadžytė sako, kad daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo atverti specialieji bibliotekų fondai, senuose Nepriklausomos Lietuvos laikraščiuose ji aptiko informaciją, jog 1923 metais, po Klaipėdos krašto prisijungimo prie didžiosios Lietuvos, imta aktyviai domėtis Mažosios Lietuvos papročiais, o vienas jų – advento vainikai.

„Klaipėdos krašte nuo pirmojo advento sekmadienio, tiek kaimo ūkininkų, tiek miestiečių valdininkų namuose buvo galima rasti pagarbiai ant stalo padėtą advento vainiką, nupintą iš iš pušų šakelių ir miško žalumynų. Jame būdavo kryžmai įstatytos keturios žvakės, kurias degdavo po vieną kiekieną sekmadienį iki Kalėdų. Be to, kasdien prie papuošto stalo pavakarių susirinkdavo šeima: būdavo gurkšnojama Klaipėdos krašto kafija – nestipri kava, dažniausia iš gilių ar cikorijos, šeimininkė iškepdavo bandelių ar sausainių. Advento vainiko žvakių šviesoje šeimos nariai kalbėdavosi, kaip kam sekėsi, kokie rūpesčiai slegia, kuo gali pasidžiaugti – ir taip kiekvieną ankstyvą vakarą. Tokie pasisėdėjimai turėjo gilią prasmę – suvienyti šeimas, kad visi jose pasijustų saugūs ir svarbūs, – pasakoja G. Kadžytė.

Beje, ši tradicija visoje Lietuvoje įsitvirtino po 1991 metų, vėl atgavus Nepriklausomybę. Tad ir mums, nors esame labai užsiėmę, būtų prasminga bent savaitgaliais šeimose susėsti ir pasikalbėti, degant advento žvakėms, įsitikinusi etnologė.

Advento kalendoriai buvo paprastesni

Pasak etnologės, tiek advento vainikų, tiek kalendorių tradicija į Klaipėdos kraštą atėjo iš Vokietijos, o vėliau pasiekė ir didžiąją Lietuvą: „Vienur tokie kalendoriai būdavo kaip spintelės su mažais stalčiukais, į kuriuos įdėta kokia nors miela smulkmena, kitur – pačių sukonstruoti iš degtukų dėžučių. Gimnazistai pasigamindavo advento kalendorius iš popieriaus, į kiekvienos dienos langelį ką nors nupiešdami, įrašydami palinkėjimą, patarimą, ar pasiūlymą ką nors kartu nuveikti. Tuos langelius užklijavę, kalendorius dovanodavo draugams, kurie paeiliui atsikirpdavo kiekvienos dienos langelį.“

Šiuolaikinėse mokyklose labiau paplito kita gimnazistų tradicija – Kalėdinis paštas: vaikai vieni kitiems rašo linkėjimus ir deda juos į specialią dėžutę, kuri prieš pat Kalėdų atostogas atidaroma ir laiškai išdalijami adresatams.

Svečiuodavosi, juokaudavo, dainuodavo

Gražina Kadžytė sako, kad klaidingai įsivaizduojame advento metą kaip griežtą, niūrų, pilną apribojimų: „Per adventą laukiama Gerosios naujienos, saulės grąžos, todėl jis pripildytas ne liūdesio ir niūrumo, bet laukimo ir vilties. Tai užkoduota net iš lotyniškų žodžių sudarytame pavadinime: „Ad Ventum“ – „Prieš atėjimą“. Tamsųjį metą žmonės trumpindavo vieni pas kitus vakarodami, pasakodami istorijas, žaisdami linksmus, juoką keliančius edukacinius žaidimus. Triukšmingai, tiesa, nesilinksmindavo: žiemos metas, nedidukė erdvė, reikia, kad visiems būtų jauku. Tačiau mėgo dainuoti – keliems šimtams advento ir Kalėdų meto dainų skirtas net visas „Lietuvių liaudies dainyno“ tomas.“

Etnologė pasakoja, kad tradiciškai vykdavo ir advento turgūs: šeškaturgis (su kailiais ir kitais šiltais drabužiais), skaistaturgis (su puošmenomis ir prabangos prekėmis) ir saldaturgis (su įvairiais atvežtiniais skanėstais Kalėdoms). Iki advento užbaigiami didžiausi metų darbai, atiduodamos skolos, nuo šv. Liucijos dienos, gruodžio 13-tosios, spėjami kitų metų orai: ši diena pranašaudavo, koks bus sausis, kitos iš eilės – kitus mėnesius.

„Pagal bažnyčios nuostatus per adventą be mėsos pasninkas būtinas tik penktadieniais, bet dažnai žmonės savanoriškai laikydavosi jo kelias savaitės dienas. Skirtingai nuo gavėnios vartojami pieno produktai. Sunkių darbų nebedirbdavo, todėl advento valgiai lengvesni: sriubos, blynai, virtiniai, košės, raugintos, troškintos daržovės, šiupiniai su grybais“, – vardina etnologė, pastebėdama, kad tradicinis advento meniu turtingas, įvairus, kadangi ano meto šeimininkės buvo labai sumanios bei išradingos.

„Pažadėjom mirštančiam žmogui, kad išsaugosim šią vietą, kad ir toliau čia važiuos žmonės, kad jo veikla bus tęsiama“, – prisimena 2005 metais jau sunkiai sergančiam Tėvui Stanislovui (Paberžėje jis gyveno ir kunigavo 1966–2005 metais) duotą pažadą muziejininkė Regina Galvanauskienė.

Moteris pažadą tęsi iki šiol ir drauge su kolege Alina Galvanauskiene rūpinasi ne tik Kėdainių krašto muziejui priklausančiu 1863 metų sukilimo muziejumi, įkurtu Paberžės dvare, bet ir Paberžės kulto pastatais ir čia esančiu Tėvo Stanislovo surinktų sakralinių rūbų bei etnografinių daiktų muziejumi. Tie kulto pastatai – tai ir yra minėta klebonija bei svirnas.

Svirno tvarkybos darbai jau baigti, jame vėl galima apžiūrėti Tėvo Stanislovo surinktus liturginius rūbus: arnotus, stulas, bursas ir kitus, naudotus XVII-XIX amžiuje. Apie juos, o ypač apie čia gyvenusį Tėvą Stanislovą lankytojams mielai pasakoja ponios Regina bei Alina. Lankytojų čia netrūksta. Jų dar turėtų padaugėti, kai spalio pabaigoje bus baigta tvarkyti ir klebonija, kai joje vėl bus galima apžiūrėti Tėvo Stanislovo rūpesčiu surinktus ir eksponuojamus metalinius kryžius, saulutes, tvoreles, angelus. Žinoma, atvykti į Paberžę traukia ne tik surinkti eksponatai, bet ir Tėvo Stanislovo atminimas, jo pradėtos ir dabar tęsiamos veiklos. Čia pagalbos ieško anoniminiai alkoholikai, vyksta vaikų stovyklos, rengiamos edukacinė veiklos, nakvynės užsuka Šv. Jokūbo keliu einantys piligrimai.

Paberžę išgarsino kunigai ir sukilimas

Rengiant Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios statinių komplekso klebonijos ir svirno tvarkybos darbų projektą (jo autorė – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Roma Bernadišienė), buvo prisiminta ir šių statinių istorija.

Paberžės dvaro savininkas Šilingas 1787 metais pastatė čia medinę bažnyčią ir varpinę. 1814 metais šalia bažnyčios jau buvo ir klebonija bei svirnas. Dabartinė bažnyčia Paberžėje iškilo 1858 metais – ji buvo perkelta iš Ugionių kaimo. Į Lietuvos istoriją bažnyčia pateko 1863 metais, kai čia kunigavęs Antanas Mackevičius, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų, perskaitė joje sukilėlių manifestą ir po to, palikęs bažnyčią, išėjo vadovauti sukilėliams.

Kitas garsus Paberžės kunigas, jau minėtas Tėvas Stanislovas, ne tik suremontavo ir išpuošė bažnyčią, sutvarkė parapijos kapines, pastatė originalių paminklų, bet ir savo pamokslais, gyvenimu būdu dar sovietmečiu pavertė Paberžės bažnyčią tikru dvasiniu gyvenimo centru. Kunigas ir palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Vėliau klebonijos ir svirno pastatai buvo perduoti Kėdainių krašto muziejui.

Siekta išsaugoti autentiškus pastatų elementus

Pagal parengtą tvarkybos darbų (remontas, restauravimas, avarijos grėsmės pašalinimas, apsaugos techninių priemonių įrengimas) projektą buvo tvarkomi svirno pamatai, stogas, grindys, išorės sienos, restauruoti langai ir durys, įrengta priešgaisrinė signalizacija.Tvarkybos darbų projekte akcentuota, kad būtina išsaugoti autentiškus pastato elementus. Kalbant apie kleboniją – tai minėti sienojai, visi pagrindinės pastato verandos elementai, pastogės stogelis su apvadu ir kiti. Klebonijoje buvo perdažytas stogas, išorės sienos apkaltos naujomis lentelėmis, restauruotos grindys, langai, sutvarkytos lubos, sienos, elektros instaliacijos, įrengta priešgaisrinė signalizacija.

Tvarkybos darbų projekte akcentuota, kad būtina numatyti gausaus Tėvo Stanislovo veiklos palikimo apsaugą ir įprasminimą.

Tvarkybos darbų užsakovas – Kultūros infrastruktūros centras. Darbai finansuoti Lietuvos Respublikos Paveldotvarkos programos lėšomis, prisidėjo ir Kėdainių rajono savivaldybė.

{gallery}2023-10-26-paberze-KIC-nuotr.{/gallery}

KIC informacija ir nuotraukos

Ir toliau siekdami skleisti žinią apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu garsėjančią Šiluvos šventovę, kurios reikšmę visuomenei savo vizitu 1993 m. pabrėžė popiežius Jonas Paulius II, tikėdamiesi visuotinės taikos, kviečiame atvykti Jūsų krašto bendruomenę į Šiluvos šventovę, kurioje rugsėjo 9 d. (šeštadienį) 16.00 val. vyks šv. Mišios lenkų kalba.

Kilus klausimams dėl lankytinų vietų, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų prašome kreiptis tel. +370 618 34 611, el. p. [email protected] arba tel. +370 618 11 701, el. p. [email protected].

Raseinių rajono savivaldybės administracijos informacija