Spausdinti šį puslapį

Vilniaus Kalvarijų bažnyčios gimtadienis. Rūpintis dvasine ekologija

2017-06-04, 15:02
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Vilniaus Kalvarijų bažnyčios gimtadienis. Rūpintis dvasine ekologija Fot. Teresa Vorobej

„Gyvenimas Dvasia nėra savanaudiškas gyvenimas, bet paženklintas meilės (…), kuri yra pirmasis Jo vaisius, o paskui jį seka kiti: džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23)“, - per pamokslą į Vilniaus Kalvarijų atlaidus susirinkusiems tikintiesiems kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Prieš tai jis vadovavo Kryžiaus keliui, kuriame dalyvauti atvyko maldininkų iš daugelio Vilniaus ir Vilniaus krašto parapijų, Lenkijos ir Baltarusijos.


Tra­di­ciš­kai per Sek­mi­nes Kal­va­ri­jo­se vyks­ta at­lai­dai - šiai tra­di­ci­jai jau ke­li šimt­me­čiai. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę ir at­sta­čius ko­mu­nis­tų nu­griau­tas Kry­žiaus ke­lio sto­tis Šv. Kry­žiaus At­ra­di­mo pa­ra­pi­ja or­ga­ni­zuo­ja ke­lias die­nas trun­kan­čias at­lai­dų iš­kil­mes. Nuo ket­vir­ta­die­nio, bir­že­lio 1 d., iki sek­ma­die­nio, bir­že­lio 4 d., pa­ra­pi­jo­je vy­ko pa­mal­dos ir su­si­ti­ki­mai.

Di­džiau­sios iš­kil­mės vy­ko bir­že­lio 3-4 die­no­mis: tūks­tan­čiai ti­kin­čių­jų da­ly­va­vo Kry­žiaus ke­ly­je, ku­rį ve­dė vys­ku­po A. Po­niš­kai­čio va­do­vau­ja­mi ku­ni­gai iš Vil­niaus ir Vil­niaus kraš­to pa­ra­pi­jų. Kry­žiaus ke­lio pa­mal­das vai­ni­ka­vo šv. Mi­šios, jų me­tu bu­vo su­teik­tas Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas.

„Šie­met ben­dra ti­kin­čių­jų ir jų ga­ny­to­jų šven­tė mū­sų pa­ra­pi­jo­je vy­ko 348-ąjį kar­tą. Vil­niaus Kal­va­ri­jos bu­vo iš­kil­min­gai pa­šven­tin­tos 1669 m. bir­že­lio 9 die­ną - per Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo šven­tę. Vys­ku­pas Alek­san­dras Ka­zi­mie­ras Sa­pie­ga, ly­di­mas ku­ni­gų ir skam­bant vi­sų Vil­niaus baž­ny­čių var­pams, krei­pė­si į su­si­rin­ku­sius mal­di­nin­kus prie pir­mo­sios - Pas­ku­ti­nės Va­ka­rie­nės - sto­čių ir pats ve­dė Kry­žiaus ke­lią. Bars­tė tuo­met jį iš Je­ru­za­lės at­vež­ta že­me - taip sim­bo­liš­kai su­jung­da­mas Vil­niaus Kal­va­ri­jas su Šven­tą­ja Že­me ir su­teik­da­mas šiai vie­tai vi­suo­ti­nius at­lai­dus. Nuo to lai­ko Vil­niaus Kal­va­ri­jos su­trau­kia mi­nias ti­kin­čių­jų“, - sa­kė Vil­niaus Kry­žiaus At­ra­di­mo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Rus­lan Vil­kel, jau ke­le­rius me­tus or­ga­ni­zuo­jan­tis at­lai­dus sa­vo pa­ra­pi­jo­je.

Į Kry­žiaus ke­lią rin­ko­si ti­kin­tie­ji iš be­veik vi­sų Vil­niaus pa­ra­pi­jų, daug at­vy­ko or­ga­ni­zuo­to­mis gru­pė­mis iš ar­ti­mes­nių ir ato­kes­nių apy­lin­kių - Kal­va­ri­jų, Nau­jo­sios Vil­nios, Šal­či­nin­kų de­ka­na­tų. Kry­žiaus ke­lio sto­čių ap­mąs­ty­mus ve­dė su sa­vo ti­kin­čiai­siais at­vy­kę ku­ni­gai: kun. Mi­rosl­va Bal­ce­vič, mon­sin­jo­ras kun. Voi­cech Gur­lic­ki (Woj­ciech Górlic­ki), kun. Edu­ar­das Kirs­tu­kas, kun. Vik­tor Kud­ria­šov, kun. Ro­nald Kuz­mic­ki, kun. Ju­zef Ma­kut, kun. Vlo­dzi­mež So­lo­vej, kun. Šy­mon Vik­lo, kun. R. Vil­kel, kun. Je­ži Vit­kov­ski, o taip pat - Vil­niaus Kal­va­ri­jų pa­ra­pi­jo­je dir­ban­čios se­se­rys vie­nuo­lės. Ke­lis kar­tus pri­si­min­ti ir švie­saus at­mi­ni­mo Gab­rie­liaus Ja­no Min­ce­vi­čiaus su­rink­ti ir pa­ra­šy­ti ap­mąs­ty­mai - kas­met jis su­kvies­da­vo mal­di­nin­kus į Vil­niaus Kal­va­ri­jų ta­ke­lius. Šį kar­tą ir­gi ne­trū­ko bu­vu­sių an­sam­blio „Wi­leńszczyz­na“ na­rių ir ki­tų žmo­nių, su ku­riais jis Kal­va­ri­jo­se ei­da­vo Kry­žiaus ke­lią.

Per ap­mąs­ty­mus ku­ni­gai daž­nai kal­bė­jo apie sa­vo ga­ny­to­jiš­ką­ją pa­tir­tį. Pri­mi­nė ti­kin­tie­siems, kad per Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo iš­kil­mes šven­čia­me Baž­ny­čios gim­ta­die­nį ir vi­si esa­me at­sa­kin­gi už Baž­ny­čios au­gi­mą - tiek sa­vo šei­mo­se, pa­ra­pi­jo­se, tiek dar­bo vie­to­se.

Die­vas ne­su­klum­pa, o ka­dan­gi su­klu­po - yra ir žmo­gus, nes su­klup­ti žmo­giš­ka, bet šė­to­niš­ka - klū­pė­ti, pa­si­duo­ti abe­jo­nėms ir gal­vo­ti, kad ne­be­su­ge­ba­me at­si­kel­ti, kad nė­ra jė­gos, ku­ri ga­lė­tų mus pri­kel­ti - (kar­di­no­las Ste­fan Vy­šyns­ki (Wys­zyński). - Su­klum­pa­me, ei­na­me iš­pa­žin­ties, dir­ba­me su sa­vi­mi - tai nor­ma­lus ke­lias į šven­tu­mą, į iš­ga­ny­mą. Blo­gis, toks ypa­tin­gas, at­si­ran­da ta­da, kai pri­pran­ta­me prie nuo­dė­mės, kai esa­me jo­je ir ne­no­ri­me at­si­kel­ti, kai su ja pa­to­gu. Su­si­mąs­ty­ki­me, ar mū­sų sie­lo­se nė­ra pri­pra­ti­mo prie ko­kių nors sil­pny­bių, iš ku­rių ne­iš­si­lais­vi­na­me; o gal yra ko­kia nors pri­klau­so­my­bė ar ža­lin­ga pri­klau­so­my­bė, su ku­rio­mis nie­ko ne­da­ro­me ir ku­rio­mis skriau­džia­me sa­vo ar­ti­muo­sius. Mels­ki­mės, kad nie­ka­da ne­su­tik­tu­me, kad mū­sų gy­ve­ni­me bū­tų blo­gis, - gir­dė­jo Kry­žiaus ke­lio pa­mal­dų da­ly­viai Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mo iš­kil­mių iš­va­ka­rė­se.

Pa­mal­do­se taip pat da­ly­va­vo šei­mos iš Na­mų baž­ny­čios ju­dė­ji­mo - su ma­žais, vos tik pir­muo­sius žings­nius žen­gian­čiais, ir su vy­res­niais vai­kas mel­dė­si ma­lo­nių sa­vo šei­moms, kar­tu vi­soms šei­moms pa­ra­pi­jo­je, vys­ku­pi­jo­je ir ša­ly­je. Jų liu­di­ji­mas su­tei­kia drą­sos tiems, ku­rie prieš iš­si­reng­da­mi būgš­tau­ja dėl sep­ty­nių ki­lo­met­rų il­gio ke­lio.

Mal­di­nin­kų au­to­bu­sas at­vy­ko iš Va­ra­na­vo Bal­ta­ru­si­jo­je. Kaip pa­brė­žė jų ga­ny­to­jas kun. pa­lo­ti­nas Ge­na­dij Ro­maš­ko, Va­ra­na­vą nuo Vil­niaus ski­ria vos kiek dau­giau nei 30 ki­lo­met­rų, ta­čiau sie­na ne­lei­džia at­va­žiuo­ti daž­niau. Daug ti­kin­čių­jų iš jo pa­ra­pi­jos yra bu­vę Kry­žiaus ke­ly­je Vil­niaus Kal­va­ri­jo­se, o jis pats pa­mal­do­se da­ly­va­vo pir­mą kar­tą. Ku­ni­gą su­ža­vė­jo tai, kaip at­lai­dai bu­vo suor­ga­ni­zuo­ti. Ga­ny­to­jas pa­brė­žė, jog ver­ta tęs­ti tra­di­ci­ją or­ga­ni­zuo­ti mal­di­nin­kų gru­pes iš Bal­ta­ru­si­jos vyk­ti į at­lai­dus Vil­niaus Kal­va­ri­jo­se.

Sa­vo ruož­tu vil­nie­tė Ma­ri­na Ta­raš­ke­vič pa­si­džiau­gė, kad šv. Mi­šios vy­ko ir Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas bu­vo su­tei­kia­mas po at­vi­ru dan­gu­mi - to­kiu bū­du dau­giau žmo­nių ga­lė­jo džiaug­tis už jau­ni­mą ir mels­tis už jį. „Pri­si­me­nu, kad so­viet­me­čiu Vil­niu­je Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas bū­da­vo su­tei­kia­mas tik Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čio­je. Mes, kan­di­da­tai, sto­vė­jo­me šven­to­riu­je prie baž­ny­čios. Šian­die­ni­nė šven­tė pri­mi­nė man aną įvy­kį, ku­rio me­tu man pa­čiai bu­vo su­teik­tas Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas“, - po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ sa­kė pa­šne­ko­vė.

Iš­kil­min­gos šv. Mi­šios ta­po iš­kil­mių kul­mi­na­ci­ja. Šeš­ta­die­nį len­kų kal­ba, o sek­ma­die­nį lie­tu­vių kal­ba vys­ku­pas A. Po­niš­kai­tis su­tei­kė Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą 101 ti­kin­čia­jam.

„Die­vas pa­ve­dė mums rū­pin­tis šiuo pa­sau­liu. Pri­va­lo­me nau­do­tis įvai­riais gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gais jo vai­siais ir tur­tais. Pas­ta­ruo­ju me­tu ne be pa­grin­do daug kal­ba­ma apie eko­lo­gi­ją: apie įvai­rias ini­cia­ty­vas, kad mū­sų oras, van­duo, gam­ta ne­bū­tų nio­ko­ja­mi. Ta­čiau ne ką ma­žiau pri­va­lo­me rū­pin­tis „dva­si­ne eko­lo­gi­ja“. Tai reiš­kia, kad šir­dis ne­bū­tų už­terš­ta nuo­dė­mės, ku­ri leng­vai sle­pia­si po iš­ori­ne tvar­kos ir šva­ros kau­ke“, - per pa­moks­lą kal­bė­jo Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas aug­zi­lia­ras pa­brėž­da­mas, kad pri­va­lo­me at­si­min­ti, jog Šven­to­ji Dva­sia nė­ra do­va­na, ku­rią ga­vę ga­li­me vi­siš­kai pa­mirš­ti. Esa­me ke­liau­nin­kai, ku­riems kiek­vie­na die­na su­tei­kia ne vie­ną pro­gą at­nau­jin­ti sa­vo pa­si­ry­ži­mą, no­rą gy­ven­ti Dva­sia“.



Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis

Komentuoti