„Pra­ėjo 14 me­tų nuo ta­da, kai bir­že­lio 1 die­ną su vys­ku­pu Juo­zu Tu­nai­čiu su­si­rin­ko­me čia pir­mą kar­tą“, - dau­ge­lį me­tų už­da­ry­tos baž­ny­čios funk­cio­na­vi­mo at­nau­ji­ni­mo pra­džią pri­si­mi­nė per pa­moks­lą kun. Vac­lav Vo­lod­ko­vič. Ku­ni­gas pa­si­džiau­gė, kad į at­lai­dus, nors jie mi­ni­mi ne sek­ma­die­nį, pa­ra­pi­jie­čiai su­si­rin­ko taip gau­siai.

„Tai reiš­kia, kad šie Die­vo na­mai yra rei­ka­lin­gi“, - kal­bė­jo ku­ni­gas pre­la­tas ra­gin­da­mas ti­kin­čiuo­sius dė­ko­ti Vieš­pa­čiui ir Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­li Ma­ri­jai, ku­ri ne­nuils­ta­mai bu­di ir ve­da mus vi­sus. Ku­ni­gas pri­si­mi­nė trum­pai, nes tik vie­nus me­tus tru­ku­sį sa­vo dar­bą šio­je pa­ra­pi­jo­je, pa­ste­bė­da­mas Die­vo Ap­vaiz­dos vei­ki­mą kai ku­riais gy­ve­ni­mo mo­men­tais. Pa­si­da­li­jo su ti­kin­čiai­siais pri­si­mi­ni­mais apie tai, kaip bu­vo iš­rink­tas ki­tos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas, kai jis pats ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti se­mi­na­ri­jo­je.

„Dau­ge­lį mė­ne­sių su tuo­me­ti­niu Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pu met­ro­po­li­tu, kar­di­no­lu Aud­riu­mi Juo­zu Bač­kiu svars­tė­me, ku­rį ku­ni­gą pa­kvies­ti, kad bū­tų tę­sia­mi šie vi­si dar­bai pa­ra­pi­jo­je. Ir daž­nai dė­ko­ju Vieš­pa­čiui, kad da­vė mums iš­girs­ti sa­vo bal­są, ką Jis no­rė­jo čia ma­ty­ti“, - pri­si­mi­nė kun. pre­la­tas. „Tai, kad šian­dien esa­te šio­je baž­ny­čio­je - tai tik­rai ku­ni­go pre­la­to Voi­ce­cho Gur­lic­kio ir ki­tų čia dir­ban­čių ku­ni­gų pa­stan­gų re­zul­ta­tas“, - sa­kė jis.

Ku­ni­gas, kaip jau įpras­ta per at­lai­dus, pa­si­da­li­jo ap­mąs­ty­mais apie Evan­ge­li­jos iš­trau­ką, ro­dy­da­mas į Die­vo Mo­ti­ną kaip į sek­ti­ną pa­vyz­dį.„Ji ma­ne mo­ko, kad ne­ga­liu bi­jo­ti pra­lai­mė­ti - ne­re­tai bi­jo­me nu­si­leis­ti, pa­ty­lė­ti, nu­si­že­min­ti, at­si­pra­šy­ti, pa­dė­ko­ti. La­bai daž­nai vė­luo­ja­me su šio­mis do­va­no­mis, - kal­bė­jo kun. V. Vo­lod­ko­vič.  - Tuo tar­pu Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja, žvel­giant iš žmo­gaus po­zi­ci­jos, gy­ve­ni­me daug kar­tų pra­lai­mė­jo: kai sa­kė Die­vui „taip“, kai šv. Juo­za­pas no­rė­jo ją pa­lik­ti (…), kai sto­vė­jo prie Sū­naus kry­žiaus. Ta­čiau Die­vo aky­se Ji ne­pra­lai­mė­da­vo - vi­siš­kas pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu yra per­ga­lė, ve­da į trium­fą.“

Kun. Vac­lav Vo­lod­ko­vič šiuo me­tu dir­ba Šal­či­nin­kuo­se ir vėl ima­si baž­ny­čios sta­ty­bų. Ten Šv. apaš­ta­lo Pet­ro baž­ny­čia yra per ma­ža - bū­tų ge­rai tu­rė­ti bent to­kią kaip Nau­jo­je Vil­nio­je.

Per iš­kil­mes abu kle­bo­nai pa­dė­ko­jo žmo­gui, be ku­rio ge­ros va­lios tik­rai ne­bū­tų šian­dien Nau­jo­jo­je Vil­nio­je Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos, Tai­kos Ka­ra­lie­nės pa­ra­pi­jos - Res­pub­li­ki­nės Vil­niaus psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės di­rek­to­riui Va­len­ti­nui Ma­čiu­liui. Prieš dau­ge­lį me­tų bū­tent nuo jo pri­klau­sė (li­go­ni­nė ri­bo­ja­si su baž­ny­čios te­ri­to­ri­ja), ar že­mė ap­link baž­ny­čią bus ati­duo­ta pa­ra­pi­jai - li­go­ni­nės di­rek­to­rius rė­mė dau­ge­lį baž­ny­čios su­ma­ny­mų, jos re­mon­tų.

Po šv. Mi­šių ti­kin­tie­ji ne­sku­bė­jo skirs­ty­tis, o iš­si­ri­kia­vo il­go­je ei­lė­je prie lau­ko vir­tu­vės, iš ku­rios bu­vo vai­ši­na­ma žir­nių sriu­ba - pri­va­lo­mu pa­ra­pi­jos at­lai­dų atri­bu­tu.

„Iš­vi­rė­mė apie pu­sę to­nos“, - kal­bė­jo Je­žy Ku­lic­ki, pils­ty­da­mas sriu­bą į du­be­nė­lius. Va­kar nu­sku­to­me 2 mai­šus bul­vių, mai­šą mor­kų, svo­gū­nų, o šian­dien nuo 7 va­lan­dos ry­to ver­da­me.

Po­nas Je­žy yra pa­ra­pi­jo­je nuo pir­mų jos die­nų. „Pir­mos die­nos bu­vo bai­sios - čia bu­vo džiun­glės. Baž­ny­čia 70 me­tų bu­vo be sa­vi­nin­ko, vi­du­je au­go me­džiai, - pri­si­me­na pa­ra­pi­jie­tis pa­sa­ko­da­mas kar­tu ir anks­tes­nę is­to­ri­ją. - Baž­ny­čią sta­tė len­kų ulo­nai (Nau­jo­jo­je Vil­nio­je sta­cio­na­vo 13-asis ulo­nų pul­kas ir to­to­rių es­kad­ro­nas, o da­bar­ti­nė­je kle­bo­ni­jo­je  bu­vo ka­ri­nė žan­dar­me­ri­ja, so­viet­me­čiu gi baž­ny­čio­je bu­vo įreng­ti vy­no san­dė­liai, o vė­liau - ak­mens dirb­tu­vės). Kai at­ėjo­me čia su ku­ni­gu Vac­la­vu 2002 me­tais, baž­ny­čia ne­tu­rė­jo nei sto­go, nei lan­gų, nei grin­dų. Pa­mal­dos vyk­da­vo lau­ke. Pjo­vė­me me­džius ir ant kel­mų žmo­nės at­si­sės­da­vo, o al­to­rių sta­ty­da­vo­me čia, prie pa­grin­di­nių du­rų į baž­ny­čią. Žie­mą jau įė­jo­me į baž­ny­čią, bet tai bu­vo bai­si žie­ma.“    

Pats jis no­riai da­ly­vau­ja pa­ra­pi­jos gy­ve­ni­me, apie ją sa­ko, kad ji dar­ni ir gy­va - vi­sa lai­ką kas nors vyks­ta. O vis­kas dėl to, kad se­kė­si su­lauk­ti darbš­čių ga­ny­to­jų - pir­ma­sis at­vy­ko kun. Vac­lav, o štai jau 13 me­tų dir­ba kun. Voi­cech, žmo­gus la­bai pa­rei­gin­gai žiū­ri ir į dar­bą su žmo­nė­mis, ir į baž­ny­čios re­mon­tą. „Vie­ti­niai gy­ven­to­jai pri­si­me­na, ko­kie čia bu­vo griu­vė­siai, o da­bar vis­kas tu­ri gal­vą ir ko­jas“, - sa­ko pa­ra­pi­jie­tis.

At­lai­dai - tai ne tik ben­dros vai­šės su žir­nie­ne ir ben­dri pa­si­kal­bė­ji­mai, bet ir karš­tais plo­ji­mais pa­lai­ko­mas jau­nų­jų ta­len­tų kon­cer­tas, ku­rio me­tu dai­na­vo pa­ra­pi­jie­tės: Ma­že­na Bu­žyns­ka, Ane­ta Ba­ra­nov­ska, Eva Štu­ro (ku­ri taip pat ve­dė ren­gi­nį, ir bu­vu­si pa­ra­pi­jie­tė, šiuo me­tu Ky­lio ope­ros so­lis­tė Gab­rie­lė Va­si­liaus­kai­tė, - jos pa­si­ro­dy­mas už­bai­gė kon­cer­tą.

„Kai gy­ve­nau Lie­tu­vo­je, nuo­lat at­ei­da­vau čia į mi­šias ir man yra di­de­lis džiaugs­mas, kad lan­ky­da­ma sa­vo šei­mą ga­liu pa­dai­nuo­ti šio­je baž­ny­čio­je. Pa­ra­pi­jie­čiai vi­sa­da prie ma­nęs pri­ei­na, klau­sia, kaip rei­ka­lai. Iš tik­rų­jų, čia to­kia didžiulė šei­ma“, - pa­ti­ki­no Gab­rie­lė.

Ali­na Sta­ce­vič
Vilniaus krašto savaitraštis