Vytauto Landsbergio teigimu, tai, kas įvyko tomis dienomis, nebuvo netikėta – artėjo lemtingas įvykių mazgas: rugpjūčio 18-ioji, 19-oji ir 20-oji dienos. Rugpjūčio 19-tą sovietinių respublikų vadovai turėjo rinktis Maskvoje, o rugpjūčio 20-ąją dieną ten turėjo būti pasirašyta 9-ių respublikų naujoji atnaujintos, neva pagerintos Sovietų Sąjungos sutartis.
Kaip prisimena profesorius, jis jau tada jautė rūpestį, ypač sustiprėjusį dėl Medininkų žudynių. Mat Baltijos valstybės dar gruodžio 1-ąją Vilniuje buvo priėmusios trijų parlamentų bendrą nutarimą nesirašyti jokios naujos Sovietų Sajungos sutarties. Juk, kaip kalba Vyt. Landsbergis, Baltijos šalys nebuvo net ir senosios sutarties steigėjos, o tik okupuotos šalys. Be Baltijos šalių, naujosios sutarties neketino pasirašyti ir Pietų Kaukazo respublikos.
Taigi naują sutartį turėjo pasirašyti tik devynios narės ir, kaip pasakoja V. Landsbergis, atrodė pernelyg keista, kad taip paprastai pavyktų ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Be abejonės, taip lengvai pasiekti laisvės išties nepavyko. Įvykęs karinis pučas Maskvoje, Landsbergio manymu, buvo Sausio 13-osios agresijos prieš Lietuvą ir Latviją tęsinys. O tai, kad pučas žlugo, V. Landsbergio nuomone, yra ypač svarbu Lietuvai ir ne tik jai. Išvengta labai didelio kraujo praliejimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Tai itin svarbus momentas nepriklausomybės kelyje.
„Šįkart atlaikė jau Rusijos demokratai ir Borisas Jelcinas“, – kalbėjo Vytautas Landsbergis. Anot jo, taip pat prisidėjo ir pačių pučistų silpnumas, kurie buvo nevykę nei kaip politikai, nei kaip organizatoriai – jau po poros dienų pradėjo kapituliuoti.
Vis dėl to, profesoriaus nuomone, šis pučas žlugo laikinai – politiniai tikslai tiesiog išsidėstė ilgesnėje perspektyvoje. Pavyzdžiui, psichologiniai tikslai užmušti demokratijos viltį ir žmonių valią, nuvaryti juos į pesimizmą Rusijoje visgi buvo pasiekti.
