Michal Mackievič: Lietuvos lenkų mokykla buvo, yra ir turi išlikti

2015-12-14, 21:22
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
„Tautinės mažumos yra Lietuvos turtas, kuriuo reikia rūpintis ir kurį reikia saugoti. Mažinant Lietuvos lenkų bendruomenės nuosavybę, apiplėšiama visa Lietuva – ne tik lenkai“, – mano Michal Mackievič „Tautinės mažumos yra Lietuvos turtas, kuriuo reikia rūpintis ir kurį reikia saugoti. Mažinant Lietuvos lenkų bendruomenės nuosavybę, apiplėšiama visa Lietuva – ne tik lenkai“, – mano Michal Mackievič © L24 (Fot. Viktor Jusel)

Su Michalu Mackievičumi, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku, Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariu, kalbame apie tai, kodėl lenkų mokykla yra geriausias variantas Lietuvos lenkų vaikams; apie stipruoles, skatinančias meilę lenkų kalbai ir kultūrai tose Lietuvos vietovėse, kuriose lenkai nėra didelė grupė; apie lenkų meilę Lietuvai nepaisant to, kad dažnai ji nėra jų motina, tik pamotė.

L24: Gerbiamasis Seimo nary, kaip Jūs vertinate sąlygas, kuriomis teko dirbti lenkų švietimo įstaigoms Lietuvoje – šalyje, kurioje lenkai yra tautinė mažuma?
Michal Mackievič: Šis klausimas lenkams yra akivaizdus, išdiskutuotas ir visapusiškai išanalizuotas. Esmė ta, kad jis būtų akivaizdus ir mūsų šalies Vyriausybei bei Švietimo ir mokslo ministerijai. Kalbu apie tai, kad tautinės mažumos yra Lietuvos turtas, kuriuo reikia rūpintis ir kurį reikia saugoti. Mažinant Lietuvos lenkų bendruomenės nuosavybę, apiplėšiama visa Lietuva – ne tik lenkai.

Asimiliacijos politika lenkų atžvilgiu dažnai yra vadinama gražiu žodžiu „integracija“. Taip suprantama integracija, kurios tikslas yra pasiekti, kad lenkai dingtų iš šių teritorijų, – tai didžiulė žala visai Lietuvai. Pagaliau turėtų ateiti laikas, kad visi tai įsisąmonintų.

L24: Gerbiamasis Seimo nary, daugelį metų Jūs vadovaujate Lietuvos lenkų sąjungai. Ši didžiausia Lietuvos lenkų organizacija steigia ir remia sekmadienines mokyklėles, kuriose mokoma lenkų kalbos ir vyksta mokymas lenkų kalba, bendradarbiaujate su jomis. Kaip LLS palaiko Lietuvos lenkų švietimo institucijas? Kaip vyksta Sąjungos bendradarbiavimas su mokyklomis?
Michal Mackievič: LLS  yra svarbiausia, didžiausia Lietuvos  lenkų  organizacija, vienijanti visuomeniškus, nuo Klaipėdos iki Livonijos gyvenančius lenkus. LLS ne tik remianti ar šelpianti organizacija. Pats Sąjungos egzistavimas, aktyvių žmonių vienijimas, vadinamasis alkūnės jausmas – labai svarbu. Taip pat svarbu yra žinoti savo tiesą, rūpintis istorine atmintimi, dokumentuoti lenkų pėdsakus šiose žemėse. Galų gale, lenkai yra daug nusipelnę Lietuvai.

Tarptautinė bendruomenė sukūrė tautinių mažumų apsaugos standartus. Jeigu kalbėtume apie vidinį tam tikros etninės grupės gyvenimą, tai pati grupė turi spręsti. Nepriimtina, kad daugumą sudarantys bendrapiliečiai bandytų kažką jai primesti.

LLS vyriausioji valdyba yra įsikūrusi Vilniuje, Sąjungos skyriai veikia Kauno krašte, Žemaitijoje, Livonijoje ir, žinoma, Vilniaus krašte. Mes galime kartu pasirūpinti rėmėjais, parama, pagalba. Jei reikia, galime stoti petys į petį ir pasakyti, su kuo nesutinkame.

Ten, kur nėra lenkų mokyklų, prie LLS skyrių ir ratelių, stengiamės organizuoti šeštadienines ir sekmadienines mokyklėles. Jos prie LLS dirba metų metus. Stengiamės tenkinti būtiniausius poreikius mokytis lenkų kalbos ir mokyti lenkų kalba, rūpintis mokiniais (jų iš viso yra apie 300), organizuoti keliones į Lenkiją ir t.t.

Noriu padėkoti stipruolėms, sumaterialėjusiame XXI amžiuje visuomeniškai dirbančioms šiose mokyklėlėse, besirūpinančioms lenkiškumu, mokančioms lenkų kalbos, kultūros, literatūros, lenkų tradicijų. Norinčių išmokti gimtąją lenkų kalbą, kultūrą netrūksta, tačiau kyla problemų dėl pedagogų personalo. Nepaisant to, nuolat ieškome sprendimų ir įgyvendiname naujas idėjas.

L24: Šiemet lenkai, nesutikdami su valdžios institucijų veiksmais Lietuvos lenkų švietimo srityje, surengė daugybę protestų. Lenkų mokyklų mokinių, jų tėvų reikalavimus parėmė ir LLS. Jūs sutinkate, kad tai lenkų bendruomenės vienybės įrodymas?
Michal Mackievič: Vienybė yra vienas svarbiausių LLS funkcionavimo elementų. Kalbant apie švietimo klausimus, sprendimai priimami vienbalsiai ir apskritai mes laikomės „diskusijų laisvės ir veiksmų vienybės“ principo.

Dabar turime problemų dėl Lietuvos lenkų bendruomenės nuosavybės mažinimo. Lenkų mokyklai nuolat keliamos kliūtys. Vidurinių mokyklų akreditavimas yra dar vienas didelis smūgis. Savivaldybėse, kurias valdo LLRA, šios problemos neiškyla. Tuo tarpu ką matome Vilniuje? Viena mokykla lengvai gauna akreditaciją ir gimnazijos statusą, kitai mokyklai atsisakoma suteikti tokį statusą.

Manau, kad gera lenkų mokykla turėtų veikti kiekviename Vilniaus rajone. Sostinės Fabijoniškių rajone gyvena daugiau lenkų nei lietuvių visoje Lenkijoje. Lenkijos lietuviai turi savo mokyklas, turi poreikių ir mes remiame jų siekius. O ką turi Fabijoniškės? Nieko. Lenkų vaikai turi važinėti į mokyklą, esančią labai toli nuo jų gyvenamosios vietos.

Sostinės valdžia nori atimti lenkų mokyklą iš dar vieno rajono – Antakalnio. Šio rajono moksleiviai turi kitur ieškoti įstaigos, važinėti. Žinoma, tai sąmoningi apsunkinimai. Mes, lenkai, kaip mokesčių mokėtojai, lygiai su kitais išlaikome mokyklas, taigi tai ir mūsų mokyklos. Negalime leisti, kad mums nepalankūs sprendimų priėmėjai už mūsų pinigus uždarinėtų mokyklas ir diktuotų mums nepriimtinas sąlygas.

Lenkų mokyklos čia buvo ir turi išlikti. Išmintingi valdantieji turėtų leisti veikti lenkų mokyklai kiekviename miesto rajone ir nenaudoti tokių kriterijų, kurie naudojami tautinės daugumos mokykloms, pavyzdžiui, turėti paralelines klases. Bent jau taip turėtų būti.

Lenkų mokykla yra gera! Pažvelkime objektyviai: lyginant su lietuvių ir kitomis mokyklomis, jos pasiekimai įspūdingi ne tik mokymo, bet ir auklėjimo procesuose. Pažiūrėkime, kokia turtinga jos pasiūla. Užklasinės veiklos paletė yra įvairi ir labai turtinga. Pavyzdžiui, meninė kūryba. Kiek mokinių yra pabuvoję Vilniaus V. Sirokomlės vidurinės mokyklos ansamblyje „Wilenka“ (veikia daugiau nei 40 metų). Dabar šie žmonės koncertuoja kituose ansambliuose, toliau propaguoja mūsų lenkų kultūrą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kuriuos galima čia pateikti.

Kiek mūsų mokyklose vyksta olimpiadų, konkursų, susitikimų, vakaronių, išvykų į užsienį! Kultūros ir auklėjimo gyvenimas verda. Lenkų mokyklos pasiekimai šiose srityse yra daug didesni nei kitų, įskaitant ir lietuvių.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį: tai moksleiviai, baigiantys lenkų mokyklą ir stojantys į Lietuvos universitetus. Jie jaučia lenkų aplinkos, visuomeninės ir meninės veiklos ilgesį, jungiasi į Sąjungos ratelius, dalyvauja Sąjungos renginiuose, vyksta dirbti į Zulovą (Jozefo Pilsudskio gimtinė - red. pastaba). Jie turi palaikyti ryšį vienas su kitu, nes visuomeninės veiklos poreikis jiems buvo įskiepytas lenkų mokykloje.

Nesu girdėjęs, kad kurioje nors lenkiškoje mokykloje būtų iškilusi narkotikų problema. Tuo tarpu kitos mokyklos dėl to turi didelių problemų. Lenkų mokykla apsaugo vaikus nuo neigiamos civilizacijos ir gatvės įtakos.

L24: Iš principo Jūs atsakėte į kitą mūsų klausimą. Yra daug kalbama apie problemas, su kuriomis susiduria Lietuvos lenkų švietimo įstaigos. Susidaro įspūdis, kad vien tik kova dėl išlikimo gyvena lenkų mokykla. Tuo tarpu lenkų švietime pastebima daug pasisekimų, jis yra orientuotas į vystymąsi ir pažangą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Michal Mackievič: Lenkų mokyklose dirba pasiaukojantys mokytojai. Tuo tarpu dabar pasirodė eilinė nesveika teorija, pagal kurią valdžios institucijos nori, kad lenkiškų mokyklų direktoriais būtų skiriami lietuviškai kalbantys asmenys. Ji grindžiama tuo, kad tokiu atveju mokyklos bendruomenės integracija vyks efektyviau. Jie tyčiojasi iš mūsų. Tačiau visa tai sugalvojusieji traktuoja tai rimtai, o tai yra pavojinga. Atrodo, kad tokia mokykla neįsteigs lenkų meno kolektyvo.

Kalbėdamas apie integraciją, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jau kurį laiką turiu idėją surengti koncertą, kurio metu lenkų folkloro ansambliai dainuotų lietuviškai ir šoktų lietuvių šokius. Beveik kiekvienas Lietuvoje veikiantis lenkų ansamblis vyksta koncertuoti į užsienį: į Jano Gabrieliaus Mincevičo lenkų folkloro ansamblio „Wileńszczyzna“ koncertus  JAV ar Australijoje taip pat ateina lietuvių emigrantų, kuriems tai yra šventė, nes jie turi galimybę stebėti lietuviškus kūrinius. Tai įrodo, kad lenkai yra ne tik lojalūs piliečiai, bet taip pat myli Lietuvą, nors kartais ji jiems yra ne motina, o pamotė.

Juk kiekvienas Lietuvos lenkų liaudies ansamblis turi savo gražų lietuvišką repertuarą. Ir mūsų ansamblių lietuviškų dainų atlikimo lygis kartais yra aukštesnis nei lietuvių. Svarbu, kad ansambliai pasirodytų kuo platesnei auditorijai – tai įrodytų, kad mes nesame Lietuvos priešai, esame tokie pat, tik šiek tiek skiriamės dėl lenkiškumo. Manau, kad lietuviškų dainų savo repertuaruose turinčių lenkų ansamblių koncertai padėtų lietuviams mus geriau pažinti, o tada jie norės pamatyti ir lenkiškąją ansamblio programą. Bet tai nereiškia, kad lenkų ansamblis taps lietuvių – tai būtų vadinamasis lenkų „nulenkinimas“, žinoma, iškreipta prasme – „integracija“. Su tuo mes nesutinkame. Kad pamiltume kitus, pirmiausia reikia pažinti ir pamilti savo kultūrą.

L24: Švietimas užima svarbią vietą Jūsų  parlamentinėje veikloje. Gerbiamasis Seimo nary, kaip atrodo svarbių lenkų mokyklos išlikimo siekių gynimas Lietuvos Seime? Koks požiūris vyrauja tarp Lietuvos parlamentarų, kai kalbama apie lenkų švietimo poreikius?
Michal Mackievič: Iš metų darbo Seime perspektyvos galima pasakyti, kad Lietuvos parlamentarai, pradedant dešiniaisiais, baigiant kairiaisiais, yra neigiamai nusiteikę mūsų poreikių atžvilgiu. Yra tokių, kurie niekada nesileis įtikinami, kai kurie sutinka su mūsų postulatais, bet kai prireikia balsuoti, taip pat pasisako prieš.

Seimo posėdžių salėje svarbių lenkams klausimų svarstymo  metu beveik visada dalyvauja Garšvos tipo (Kazimieras Garšva – „Vilnijos“ nacionalistų draugijos pirmininkas – red. pastaba) nacionalistai, kurie sėdi, stebi, paskleidžia balsavimo rezultatus žiniasklaidoje. Jei kuris nors iš parlamentarų pritaria mažumoms palankiems pakeitimams, rėksniai pradeda klykti ir vadinti juos tautos išdavikais. Tada balsavusieji „už“ pradeda galvoti: ta jūsų Europa yra toli, o aš turiu grįžti į savo Skuodą (Lietuvos Klaipėdos apskrities miestas - red. pastaba), o be to, žiniasklaida pareikš, kad aš išdaviau Lietuvą dėl kažkokių lenkų.

Parlamentarai žino, kad mes esame normalūs žmonės, su kuriais galima kalbėti. Darbas vyksta ir komitetuose, ir kuluaruose. Daug kalbame, paneigiame melą ir stereotipus. Mūsų buvimas Seime yra būtinas ir dėl tos priežasties, kad dažnai užkertame kelią kai kuriems įvykiams.

Pavyzdžiui, Seimo narys iš Skuodo kadencijos pradžioje įkvėptas to, ką apie lenkus žiniasklaidoje rašo nacionalistai, mus vertina skeptiškai, bet kadencijos pabaigoje yra visiškai kitokios nuomonės apie lenkus. Kodėl? Nes pažino mus. Blogiausi yra įsivaizdavimai ir stereotipai apie tai, kas nežinoma, ir tai, su kuo neturėta reikalų.

L24: Prašome tarti keletą žodžių, kuriais Jūs norėtumėte kreiptis į Lietuvos lenkų mokyklų bendruomenes. Tai gali būti patarimas, palinkėjimas arba tai, kas, Jūsų nuomone, šiuo metu jiems bus aktualiausia dedikacija.
Michal Mackievič: Artėja Kalėdos, todėl linkiu visiems linksmų Kalėdų ir tikiu, kad viskas bus gerai. Svarbiausias yra tikėjimas.

Lenkų mokykla čia buvo šimtmečius ir neišnyks, nes negali išnykti, kaip negali išnykti lenkai. Juk mes saugomi mūsų didžiųjų protėvių dvasios, didžiųjų vilniečių, gyvenusių dėl šio miesto, kūrusių jame ir palikusių jį paveldėti naujoms kartoms. Viskas bus gerai.

L24: Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Beata Nanevič


300x100 MSZPR

„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24