Kokia gi neįmanoma dvasia, koks neįvardintas užtarėjas verčia socialdemokratų frakciją, partiją, ginti Bronių Bradauską nuo paties savęs?  Na, kad vardan abejotino bendradarbiavimo su darbiečiais ir tomaševskininkais  kenčia valstybė, jos įvaizdis, gal partijai ir nieko (juk akivaizdu, kad taip manoma), bet dėl B. Bradausko pastovių patyčių iš esminių Lietuvos valstybės nuostatų, pastovaus spjaudymo piliečiams į sielas, kerta per pasitikėjimą partijos nuoširdumu.

Šiemet sukanka 20 metų, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikų pasirašyta draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Tačiau tai liūdnas jubiliejus. Naujausioje istorijoje tokių šaltų ir blogų santykių tarp dviejų valstybių dar nebuvo. Ir viskas dėl diskriminacinės Lietuvos valstybės politikos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu, dėl kurios naudojami veiksmai, pažeidžiantys Europos standartus, prieštaraujantys Lietuvos pasirašytoms tarptautinėms sutartims. Politinėje šviesoje ryškėja keliantis nerimą lenkiškumo, kilusio iš totalitarinių valstybių, naikinimo spektaklis, kuriame mažumos suvokiamos kaip grėsmė, o jų teisės yra pažeidžiamos, kaip yra pažeistas Lenkijos-Lietuvos traktatas, Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo simbolis.

Siaučia afrikinis kiaulių maras. Epidemija jau apniko ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos kiaules. Nepaisant mūsų veterinarijos institucijų pastangų, kiaulių maras „nesilaikė“ sienos. Dabar Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius nori, kad Europos Sąjunga duotų pinigų... tvorai, kuria sandariai atsitvertų nuo  Baltarusijos ir sustabdytų epidemiją.

Aukščiausios mūsų šalies valdžios atstovai gavo karčią pamoką. Vis dėlto kažkas visada turi likti valstybėje, kad saugotų ją nuo agresorių.

Lietuviai labai mėgsta galvoti apie tuos dalykus, kurie yra įvykę prieš daugybę laiko. O jau kai ima artėti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės, išvis, regis, paskęstame praeityje. Tačiau nei per daug sureikšminti, nei iškelti praeities įvykių nereikia vien todėl, kad jie – dažniausiai subjektyvūs, nevisiškai autentiški. Kaip teigė vienas mano dėstytojų filosofų: “Istorija tėra pasaka, kurią kažkas kūrė ir perkūrė. Tai, kas vyko iš tiesų, turi būti vadinama būtove“.

Kažkoks Josifas Visarionovičius tikriausiai džiaugsmingai apsivertė pragariškose gelmėse. Nors  pats turbūt jau pamiršo, už ką ten bekepa, jo metodai Lietuvoje „žyvieje vsiech žyvych“.

Pirmadienį Lietuvoje buvo patenkintas daugelio potencialių būsimos mūsų valstybės galvos rinkėjų smalsumas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vilkinusi mėnesį (kas politiniame žargone vadinama įtampos aplink savo asmenį kūrimu), paskelbė tai, kas visiems jau seniai buvo žinoma. Ji sieks  kitos kadencijos. Žinoma, deklaracija buvo pateikta stiliumi a la Dalia – patetiškai, iššaukiančiai, pretenzingai.

Praėjusią savaitę nelaimingas galėjo pasijusti buvęs prezidentas Rolandas Paksas, kuris stengdamasis dėl politinės reabilitacijos patyrė dar vieną nusivylimą. Nusivylimas buvo tuo skausmingesnis, kuo didesnė anksčiau buvo viltis. O viltis buvo. Eksprezidentas po politinės tremties metų tikėjosi, kad galų gale jam bus atkurta rinkimų teisė ir jis jau šių metų gegužę galės pradėti lenktynes dėl prezidentūros. Deja, svajonės sprogo kaip burbulas po to, kai  konservatoriai paskelbė savo veto pakartotiniame balsavime dėl Konstitucijos pataisų.

Net sunku įsivaizduoti, kiek emigrantų slapta nubraukė susijaudinimo ašarą sužinoję, kad Lietuvos valstybė mus prisiminė. Ruošiamasi mums pastatyti virtualius kelrodžius, kad kelyje atgal į namus nepasimestume kaip ežiukai rūke.

Juhan Parts, Estijos ūkio ir ryšių ministras, įžeidė mūsų šalį. Lietuva stipriai įžeista estui davus interviu „The Wall Street Journal". Įtakingam laikraščiui šis pasakė, kad „Lietuvos Vyriausybėje yra kvailiai". Nediplomatiškas pareiškimas palietė tuos, kam jis buvo skirtas, todėl aiškintis dėl jo turėjo jaunesnės Baltijos seselės ambasadorius Vilniuje.