Mieli tėveliai, tik įsivaizduokite: išleidžiate savo atžalas į mokyklą, tikėdamiesi, kad jie ten skaito, rašo, gilina žinias, rengiasi egzaminams ir atsakingai kuria savo ateitį. Cha, pasvajokite! Aš jums papasakosiu realų scenarijų, kaip viskas vyksta: šlovės ištroškę politikai veržiasi į Jūsų vaikų mokyklas, pamokos dėl šių prašmatnių šulų tučtuojau atšaukiamos, ir mieli mokiniai klauso rinkiminės agitacijos bei įvairaus lygio smegenų plovimo.

Neturėti darbo – nieko čia labai blogo. Galima juk palaukti, paieškoti, pasižvalgyti ir galiausiai susirasti.

Atsižvelgdami į pastarųjų kelerių metų darbo jėgos kaštų augimo tempą, SEB banko ekonomistai Baltijos šalyse prognozuoja, kad savo algomis prilygti Šiaurės šalims turėtume per tris – keturis dešimtmečius. Net jei ši žinia ir nuvilia, tai yra optimistiniai skaičiavimai. Juos atlikdami SEB banko ekonomistai neatsižvelgė į ekonomikos ciklus ir natūralų ūkio augimo sulėtėjimą, kuris padidintų atotrūkį ir gerokai pailgintų laiką, reikalingą Švedijai bei Suomijai prisivyti.

Spalio 5-oji – Mokytojų diena. Šia proga mokytojai dažniausiai gauna daug gėlių... Kiek atsibodę, tiesa? Gal geriau šįkart vietoje rožių įteikime mokytojams galimybę tobulėti ir tapti tokiais, apie kokius svajoja mokiniai.

Sulaukus auksiniu vadinamo amžiaus sustiprėja noras realizuoti svajones, kurių nepavyko įgyvendinti anksčiau. Šios svajonės gali būti labai įvairios: vieniems tai sportinis automobilis ar motociklas, kitiems sodyba ant ežero kranto ar tikslas aplankyti kuo daugiau pasaulio šalių. Yra ir dar vienas šias svajones vienijantis dalykas – tam įgyvendinti gali prireikti nemažai lėšų.

Kol esame jauni, auginame savo vaikus.

Bėgant metams, slaugome tėvus.

Pasenę patys, laime laikome tai, jei dar turime antrą pusę, su kuria galėtume dalintis kasdieniais vargais.

Kad vaikus reikia mylėti, tėvus – gerbti, o antrą pusę – branginti ir saugoti, (teoriškai) žino visi.

O kodėl tiek mažai ir taip vangiai kalbame apie kitus savo šeimos narius, tokius pat artimus žmones – brolius ir seseris?

Gražią rudens pavakarę, jau po darbo, kraunate produktus į krepšelį parduotuvėje. Namuose Jūsų laukia išsiilgę vaikai. Nusprendžiate pradžiuginti juos ir perkate saldumynų: porciją ledų, gal pyragaitį ar netgi tortą visai šeimai. Jūs šypsotės, Jūsų planuose – ramus, jaukus vakaras. Ir kol kas nė nenumanote, kokia tragedija viskas gali baigtis.

Sėdėjimas mokykloje įbedus nosį į vadovėlį – niekam tikęs ir pasenęs mokymosi būdas, nepaisant to, Lietuva, skirtingai nei visos kitos Europos Sąjungos šalys, įsisavinančios įvairius mokymo metodus, vis dar nemato toliau, nei baigiasi knygos puslapiai.

2018-ųjų vasara šalies moksleiviams buvo itin sudėtinga: ištęsti mokslo metai, ilgos kepinančios dienos saulėtose klasėse, trumpesnės atostogos, didesnis nuovargis. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija, pati sumaniusi suvaryti jaunimą pusę birželio leipti mokyklose kaip pomidorus šiltnamiuose, galiausiai nusprendė šiek tiek palengvinti jų dalią. Todėl šiemet rekomenduota Rugsėjo 1-oios šventę nukelti į rugsėjo 3 dieną, pirmadienį.

Nuo š. m. liepos 1 d. įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas. Vadovaujantis juo visose Lietuvos savivaldybėse veikiantys Vaiko teisių apsaugos skyriai buvo paleisti. Centralizuojant sistemą šios institucijos – išplėstos ir modifikuotos – tapo pavaldžios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.