Aplink girdžiu daug ką sakant, kad reikia priimti kritiką. Juk kritika mums turėtų (turėtų!) padėti pamatyti perspektyvą, kitą kartą geriau pasielgti, nesuklysti. Na, skamba labai gražiai, nes kritika iš esmės yra lyg ir geraširdiška, žmogiška. Aš pamatau, kad galiu padėti kitam suklupus ar jam kažko nežinant. O gal paprasčiausiai noriu duoti patarimą iš kategorijos „Bendri patarimai apie gyvenimą arba patarimai, kurie tik tave suklaidins, nes jie tinkami tik to žmogaus gyvenime, kuris juos davė, o ne tavo“. Taip pat nereikia pamiršti bene svarbiausio kritikos šalininkų (jei taip juos galima pavadinti) argumento – tobulėjimo. Juk iš kritikos galima pasisemti žinių, išgryninti kažką nauja, padaryti tam tikras išvadas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad parengė kolektyvinę sutartį su švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjungomis. Sutartyje įsipareigota pasiekti, kad 2025-aisiais vidutinis mokytojo darbo užmokestis sudarytų 130 proc. šalies atlyginimų vidurkio, o aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo darbuotojų ir tyrėjų – 150 proc. Kuo gresia šie skaičiai universitetų akademinėms bendruomenėms?

Pirmieji recesijos ženklai ėmė gaubti Vokietijos ekonomiką, prekybos karų paliaubų horizonte taip pat nesimato, o Jungtinė karalystė vis dar neranda jokios išeities iš užburto „Brexit“ rato. Neapibrėžtumas, kuris yra vienas iš didžiausių ekonominės žalos šaltinių, pasaulį gaubia nuo pat šių metų pradžios.

Šiandien nieko nestebina iš tolimiausių pasaulio kampelių į Lietuvą įvežama įvairiausių rūšių mėsa. Šalia prieštaringai vertinamos lenkiškos produkcijos prekybos centrų lentynose jau puikuojasi jautiena iš Argentinos, veršiena, ėriena iš Naujosios Zelandijos ir net šerniena iš Australijos.

Kai gyvenime ištinka kas nors blogo, kritinio, padeda ne požiūris ar kokia ypatinga filosofija, o labai konkretūs dalykai. Visai paprasti, bet tiesiog visagaliai. Kita vertus, nereikia laukti juodo debesies. Bent jau aš turiu atradusi kelis konkrečius daiktus ir būdus, kurie man padeda jaustis saugesnei ir laimingesnei dabar ir čia, kiekvieną dieną.

Nors pastarąjį dešimtmetį Lietuvos eksportas sparčiai augo, tačiau iš esmės jo struktūra nepakito – mūsų eksporto krepšelyje aukščiausio sudėtingumo gaminiai sudaro palyginti menką dalį, o tai gali lemti ir mažesnes gyventojų pajamas, ir mažesnį jų augimą.

Nors influenceriai jau tapo neatsiejama prekės ženklų komunikacijos dalimi, rinkoje vis dar dažnai pasitaiko atvejų, kai jie nepateisina užsakovų keliamų lūkesčių arba patys nuomonės formuotojai nusivilia bendradarbiavimu su verslo atstovais. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?

Prisipažįstu: kartais mane apima beviltiška tingumo būsena. O dar ypač rudenį: tenoriu tik drybsoti lovoje su knygomis, žvakėmis, klausytis lietaus barbenimo, ir... Svajonės baigiasi, nes tenka keltis ir eiti į darbą.

Šiuolaikinės technologijos tampa vis svarbesniu įrankiu, kuris, esant poreikiui, gali padėti mobilizuoti ir suburti žmogaus teisių gynėjus. Tiesa, technologijos tiesiogiai lemia ir naujų žmogaus teisių kūrimąsi ir, sudėtingų iššūkių vystymąsi. Šiandien išmanieji sprendimai gali būti pasitelkiami nebūtinai tik geriems tikslams, todėl neabejojama, kad žmogaus teisių ir demokratijos problemas jau artimoje ateityje gvildensime ir skaitmeninių technologijų fone. Kokiomis temomis?

Ar geras darbas turi teikti laimę? Daugeliui atsakymas turbūt akivaizdus: taip. Jei darbe jaučiamės laimingi, greičiausiai toks darbas mus įkvepia, jame mums sekasi, čia galime atskleisti savo gebėjimus. Net tuo atveju, kai mums svarbiau uždirbti pinigų, įtraukiantis darbas padeda pasiekti geresnio rezultato ir atitinkamai gauti mus tenkinantį finansinį atlygį. Bet jei pravėrę darbovietės duris ryte nepajuntate pasitenkinimo – ar tai signalas, kad metas keisti darbą?