„Sulieknėjau, ir tada sulaukiau tiek daug dėmesio" – tokią šabloninę frazę nuolat kartoja liekninamųjų piliulių kursą išgėrusios moterys įvairiose reklamose internete ir spaudoje. Ir nors sakome, kad reklamomis netikime, vis tiek slapta skaičiuojame kalorijas ir viliamės, jog lieknumas padės užkariauti aplinkinių širdis.

Mes esame vartotojų karta. Mums rūpi tik norėti, pirkti ir niekaip nepasisotinti. Vartotojiškumas – pagrindinis XXI amžiaus visuomenės bruožas, vedantis sielas į pražūtį. Šiuos sakinius parašiau vien tam, kad jie būtų paneigti. Nes, mano manymu, visi jie yra absoliučiai klaidingi.

Kai kalbame apie kariuomenę, dažniausiai įsivaizduojame būrį vyrų, vieningai vykdančių komandas, vienodai apsirengusių, darniai žygiuojančių, balsingai skanduojančių. Nieko nuostabaus, kad dažnas jaunuolis ir nenori būti viso to dalimi – individualumo amžiuje vertiname išskirtinumą, o ne pritapimą prie bandos.

Vos Dainiaus Pavalkio krėslas ministerijoje ėmė klibėti, pasigirdo prieštaringas šios situacijos vertinimas. Vieni tikino, kad šaliai visai nerūpi švietimas, juk toks nepastovumas neleidžia kurti geros ilgalaikės strategijos. Kiti teigė priešingai – švietimas mums labai rūpi, būtent dėl to siekiama kuo geresnės kokybės, tam ir ministrą reikia keisti.

Kurį laiką buvome priversti patikėti, kad mus ištiko vertybių krizė. Neva šalyje situacija, ypač politinė, prasta, nes piliečiams nebeliko nieko švento. Labai lengva taip teisintis: kai valstybės laivas plūduriuoja pametęs kursą, kaltė nuverčiama ant neva amoralių piliečių.

Regis, dar prieš dešimtmetį naujienas iš užsienio sekdavome gan atsainiai. Žiūrėdami reportažus apie tai, kaip kažkur pasaulyje liepsnodami žemyn sminga lėktuvai, skęsta laivai, žmonės kariauja, šaudo, aidi sprogimai ir liejasi aukų ašaros, mes tyliai sau pamanydavome „kaip siaubinga, bet, ačiū Dievui, tai vyksta ne pas mus". Kad ir kokios nelaimės kamavo užsienio šalis, mums tai atrodė pernelyg svetima, neįmanoma, gal netgi ir visai neįdomu. Nes mes manėme, kad tolimos katastrofos niekaip negali paveikti mūsų likimų.

Keisti. Būti pakeistam. Labai dažnai gyvenime tebūna tik toks pasirinkimas.

Prestižinę akademikų bendruomenę ir geriausius studentus subūręs Vilniaus universitetas savo intelektinio potencialo veltui nešvaisto. Aštrūs protai pastebi opiausias mūsų šalies problemas ir iškelia jas kaip diskusijų objektą. Jauni žingeidūs studentai bei ryžtingi dėstytojai veikia drąsiai - meta šalin pasenusius vadovėlius ir gilinasi į tai, kas šiandien aktualiausia.

Tereikia į „Google“ paieškos laukelį suvesti žodžius: „rinkėjų pasyvumas“, „abejinga visuomenė“, „nedalyvavimas rinkimuose“ ir peržvelgti gautus rezultatus. Tai – garantuotas būdas pasijusti visiškai beviltiškai. Nors kartais nereikia ir to. Pastaruoju metu skaičiau įvairius tekstus apie artėjančius savivaldos rinkimus, bet visi jie man atrodė kone vienodi – persmelkti pesimizmu ir negatyvumu.

Ant asfalto pažirusios šukės; iš akių pabirusios ašaros; iš šautuvo vamzdžio išlėkusi kulka; iš žaizdos srūvantis kraujas; iš lūpų besiliejant skausmo aimana; iš rankų išsprūdęs gyvenimas; iš širdies besiliejantis skausmas; ant šaltos žemės degančios žvakės...

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24