„Mes priklausome šiaurinei Europos daliai, tai šiaurės žmonių vertybės – sunkus darbas, ištvermė, išmintis", – pridūrė ambasadorė. Dėl visa ko - jei kartais britų žurnalistui kiltų abejonių dėl tokio radikalaus Gintarinės respublikos vietos žemėlapyje pakeitimo. Reikia pripažinti, kad istorija atsimena atvejus, kai tam tikrų šalių vadovai, apimti revoliucinių pokyčių manijos, bandė keisti upių vagas, dykumas paversti žydinčiais laukais ir sodais, bet dar nebuvo bandymų einamosios geopolitikos reikmėms pakeisti valstybės vietos žemėlapyje. Įdomu, kaip savo šiaurietišką kilmę atspindėsime istorijos vadovėliuose. Tikriausiai Vytautas Didysis (arba Vytavson Magnus) bus pristatomas kaip žymusis Šiaurės vikingas, narsiai plaukiojęs savo laivu ir gąsdinęs danus, škotus, norvegus ar fryzus. Per karališkosios Vazų dinastijos atstovus unijos ryšiais Lietuva buvo susaistyta ne su Lenkija, o su Švedija, todėl visai pagrįstai gali save laikyti Skandinavijos dalimi.

Viską galima pagrįsti ir išaiškinti neišmanėliams europiečiams - tereikia šiek tiek pasistengti. Nauda peršokus iš Rytų į Šiaurę yra akivaizdi. Nuo šiol kaltę dėl sąmyšio, keliamo reguliariai į Didžiąją Britaniją uždarbiauti vykstančių tautiečių, bus galima permesti išeiviams iš Rytų Europos (juk britai nelabai teatskiria, kas iš jų pavogė automobilį – juk jie visus, kilusius iš dešiniojo Oderio kranto, laiko atvykėliais iš Rytų). Lietuviai, nuo šiol Šiaurės tauta, neturės su tuo nieko bendra. Juk yra mandagūs, darbštūs ir pareigingi. Štai taip vykdoma didžioji politika. Žiūrėk ir mokykis.

Iš Daukanto aikštės gaunamos instrukcijos yra vykdomos pavyzdingai. Juk prezidentė visuotinai skelbia, kad pagrindinis mūsų užsienio politikos vektorius yra Šiaurės šalys. Ten yra mūsų ateitis, ten ieškome tikrų draugų altruistų, kurių draugystė nebus grindžiama nauda.

O kaipgi malonu rodyti nugarą kaimynams, juk jie yra iš Rytų – ne taip, kaip mes – Šiaurės tauta...

Tadeuš Andžejevski