Atrodo, vienas blogas įvykis tarsi aidas visuomenėje atliepia ką nors daug blogesnio. Vos žiniasklaida praneša, kad šalyje įvyko tragedija, dar didesnis siaubas užverda žmonių galvose ir socialiniuose tinkluose. Viena kulka paleista realybėje, dešimtys – tarp įkyrių, agresyvių komentatorių, žūtbūt įrodinėjančių savo tiesas.

Dar liūdniau, kad žmonės labai mėgsta skaidytis, telktis į grupes teisūs-neteisūs, blogieji-gerieji. Regis, be nuolatinio aplinkinių pritarimo, palaikymo, priklausymo kokiai nors grupei neįmanoma išgyventi. Jei vienas komentatorius parašo : „Na ir gerai, kad tą parazitą kontrabandininką nušovė, visus nusikaltėlius reikia šaudyt!" ir netikėtai atranda dar dvidešimt tokių mirties bausmės šalininkų, tai jis ima jaustis tarsi visagalis teisuolis.

Bet juk „laikų" skaičius „Facebook'e" nėra tiesos kriterijus! Kai kurie viešųjų erdvių aktyvistai tiesiog kartoja tai, kam pritaria daugelis, gromuliuodami iš esmės visai svetimas nuomones. Kodėl? Nes labiau nei kulkos į nugarą, labiau nei pasieniečių ir labiau nei kontrabandos vežėjų žmonės bijo būti vieni, atstumti, nepritapti, nesulaukti palaikymo.

Aišku, smagu pasmerkti, išplūsti pasienietį arba žuvusį jaunuolį, tariamą kontrabandininką. Dar smagiau pasipešti socialiniuose tinkluose, aiškinantis, kieno teisybė. Bet visi tie, kurie palaikote vieną ar kitą pusę, gerai pagalvokite: iš esmės čia nėra aukų ir kaltųjų. Nes, mano manymu, tiek lemtingą kulką paleidęs pasienietis, tiek žuvęs jaunas vyras – labai panašūs žmonės.

Abu jie aiškiai pervertino savo galimybes. Vienas manė, kad jo negali sugauti, kitas tikėjo, jog negali prašauti.

Jie abu nesustojo laiku. Kol įtariami kontrabandininkai spaudė greičio pedalą, pasienietis spaudė gaiduką.

Abu jie norėjo įtikti grupėms, kurioms priklauso. Jaunuolis turbūt vylėsi sulauksiantis savo bendražygių palaikymo, o pasienietis nenorėjo prastai pasirodyti prieš kolegas.

Ir abu svarbiausi šios istorijos veikėjai aiškiai per mažai vertino gyvenimą. Vienas žinojo, kad gali žūti, kitas suprato, kad gali nužudyti. Nepaisant to, abu peržengė ribą.

Moralas vienas: nereikia rinktis, kurią pusę palaikyti, nes nėra čia nei teisiųjų, nei kaltųjų. Yra tik labai panašūs žmonės, kurių likimai susiklostė skirtingai.

Gintarė Pugačiauskaitė