Pavadinimas toks iškalbingas, kad net neverta toliau skaityti, nes ir taip aišku, jog autorė visą ginčą dėl tautinių mažumų mokyklų modelio ir ateities sieja tik su kažkokia neapibrėžta priešrinkimine   akcija, nors nėra žinoma, prieš kuriuos rinkimus. Artimiausi rinkimai vyks tik kitų metų rudenį.

Be to, politiniai liberalų aktyvistės horizontai taip pat nėra itin platūs. Pasakyčiau, kad jie yra labai siauri, nes kur tik pažvelgsi, visur matyti tik LLRA, kuriai draudžiama užsiminėti politika, o ginti savo rinkėjų interesus – juo labiau.

Šią teisę J. Mackievič palieka tik savo partijai, drauge su konservatoriais geriau žinančiai, koks turi būti sostinės tautinių mažumų švietimo tinklas. Tikriausiai todėl ir forsuoja vadinamąjį reorganizavimą nepaisydama net Vyriausybės ir Seimo, mokyklų akreditavimo procesą atidėjusių dvejiems metams, patarimų. Parlamentarų ketinimas ir buvo toks, kad savivaldybės dar kartą išanalizuotų ginčytinus atvejus ir neforsuotų reorganizavimo, nepaisydamos suinteresuotos bendruomenės ketinimų ir siekių. Tuo tarpu naujos sostinės valdžios institucijos tai daro geriausiu būdu. Jau du kartus jos pralaimėjo teismuose su A. Mickevičiaus gimnazija, bet tikriausiai keršydamos, gavusios anoniminį skundą, truputį pagąsdino policija V. Sirokomlės vidurinę mokyklą.

Dabar atėjo laikas J. Lelevelio mokyklai, seniausiai pokario Vilniaus lenkų švietimo įstaigai.  Visais atvejais valdžios institucijos elgiasi tarsi tikras stuobrys: mindžioja, naikina, ardo, – leidžia tiesiog nepriimtiną elgesį. Galų gale, ar ne patyčios yra vicemero V. Benkunsko elgesys. Jis skambino mokyklos direktorei ir pateikė tokį pasiūlymą: „Jūs gausite šią savo gimnaziją su sąlyga, jei užleisite patalpas lietuvių mokyklai“. Ir ką gali atsakyti į tokį neatmetamą pasiūlymą direktorė, kuri yra tiesiogiai pavaldi vicemerui. Pasipriešinti savo šefui? Pasakykime atvirai – J. Lelevelio mokykla pagaliau gavo šansą akredituotis ne liberalų ir konservatorių geros valios dėka, bet drąsos, savo vadovybės, geros tėvų valios, gero protesto akcijų organizavimo ir šio klausimo viešinimo žiniasklaidoje dėka. Tik dėl šių žmonių elgesio atsirado galimybė atšaukti Tarybos sprendimą, įpareigojantį mokykloje neformuoti 11 ir 12 klasių.

Liberalai, forsuodami naują Švietimo įstatymo versiją, iš tiesų jau kartą parodė, ką sugeba. Tai buvo jų „vaikas“. Numylėtas, nors gimęs ne santuokoje. Tai paliudijo Europos Tarybos patariamojo komiteto ekspertai, šį įstatymą pripažinę diskriminuojančiu tautines mažumas, kadangi jis vienodai vertina nelygiaverčius tautinių mažumų mokyklų ir mokyklų valstybine dėstomąja kalba absolventus.

Kai apie tą patį Seime daugybę kartų buvo sakyta įstatymo autoriams, jie kalbėjo įvairias beprasmybes, kaip antai lengvatos vertinant. Tai visas faktinis liberalų, net suformavusių partijos komitetą, kuris, žinoma, nebuvo joks politinis projektas, požiūris. Šiame komitete remiamasi tokiais žmonėmis kaip Garšva ar mokyklos direktorė iš Dieveniškių, išgarsėjusi tuo, kad kartu su rudaisiais J. Pankos aktyvistais Šalčininkų rajone organizavo baltų stovyklas, kuriose kiekvienam, atsiliepusiam slavų kalba, buvo žadėta iššveisti burną pilkuoju muilu.

Taigi komitetas yra apolitiškas, skirtas... ne, ne tautinių mažumų rinkėjams (nes liberalai turbūt nėra kvaili, kad su tokia politika tikėtųsi tautinių mažumų balsų), o ekstremaliesiems nacionalistams, „megztosioms beretėms“, kaip kartais juos vadinu, kuriuos jie ketina atkovoti iš konservatorių. Jie nori rungtyniauti su savo politiniais sąjungininkais, kas geriau „rūpinsis“ tautinėmis mažumomis. Iš tiesų liberalai su savo partneriais, kuriems iki šiol buvo tik užkandis, nori pakeisti vaidmenis politinėje scenoje. Dabar jie nori tapti pagrindiniu patiekalu, o iš konservų padaryti būtent užkandį, todėl negailestingai kovos už kraštutinių nacionalistų rinkėjų, kurių yra žymus nuošimtis, balsus.

Iš tiesų, nesileiskime įtraukiami į šias konservatorių – liberalų kovas, o „rūpintojėliams“ sakome:   „Šalin nuo mūsų mokyklų.“

Tadeuš  Andžejevski