Quo vadis, Europa?

2015-04-03, 17:39
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Dr. Bogusław Rogalski Dr. Bogusław Rogalski

Velykų laikotarpis visada nuteikia apmąstymams, yra gera proga akimirkai sustoti po pasiutusio šiandienos pasaulio bėgimo ir galimybė užduoti klausimą apie šių dienų Europos dvasinę būseną. Iš visaapimančio antivertybių rūko iškyla nepagarba tikėjimui ir pasityčiojimas iš visko, kas yra šventa, kas turi vertę. Griūvanti Europa pripažįsta kiekvieną laisvės rūšį, išskyrus religijos laisvę – reikalauja pagarbos visiems, išskyrus tikinčiuosius. O tai – savęs pačios neigimas.

Šio pasaulio ruporas yra žiniasklaida. Tai ji kuria realybės vaizdą ir per ją vyksta bandymas supriešinti šiuolaikinių europiečių pasaulio vertybes. Tai ji nuo Europos nuplėšinėja kultūros paveldo rūbą ir apnuogina ją, palikdama pajuokai. Ir tik todėl, kad ji turi krikščioniškas šaknis. Naujas pseudo elitas,  XXI amžiaus laisvamaniai, neomarksistai, libertinai ir moraliniai išsigimėliai veda pavojingą, destruktyvią papročių revoliuciją, kurios padarinius pamažu pradedame jausti. Tuo skausmingai įtikino satyrinis, o realiai besityčiojantis žurnalas „Charlie Hebdo“, kurio viršeliai atsirado net Vilniuje. Prancūzijos žurnalo, prieš kurio redakciją Paryžiuje islamo fanatikai įvykdė pasikėsinimą, paroda tris savaites buvo eksponuojama Lietuvos sostinėje. Skirtingai nei kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, aš nemanau, kad tai būtų verta pasididžiavimo.

Besipildanti pranašystė
Be abejo, tai, kas atsitiko Prancūzijoje, verta pasmerkimo. Nėra jokio pateisinimo žmonių, ypač atsitiktinių asmenų, tą dieną netyčia atsiradusių žudikų taikiklyje, žudymui dėl bet kokių priežasčių.

Netrukus pasaulis išreiškė solidarumą su Prancūzijos visuomene, įvyko eitynės ir pasipriešinimo brutaliam smurtui mitingai. Ir teisingai, tik niekas neuždavė klausimo, kodėl? Ne, kodėl tai atsitiko, – mes žinome. Kodėl tai turėjo įvykti? Štai klausimas, į kurį verta atsakyti, nes pasikėsinimas į „Charlie Hebdo“ redakciją buvo tik laiko klausimas. Tai buvo neišvengiama konkrečių sprendimų, anksčiau priimtų konkrečių žurnalistų, pasekmė. Šiuolaikinių ekstremalių islamistų išpuoliai Europoje – kaip besipildanti pranašystė. Tai pasekmės ir didžiojo Europos civilizacijos moralinio nuosmukio, žingsnis po žingsnio žengiančio nuo savo krikščioniškų šaknų link etinio nihilizmo, vaizdas.

Cinizmas, veidmainystė, melagingai suprantama laisvė ir tolerancija bei visur esantis politinis korektiškumas tampa kauke, kuria visokie kairieji bando nuslėpti tikrąjį Europos veidą. Pseudo laisvės filosofija pateisina, o kartais net šlovina kiekvieną pajuoką, kiekvieną pasityčiojimą, kiekvieną primityvų pokštą, kiekvieną apiplėšimą iš šventumo, kuriuos vykdo pseudo artistai ir pseudo žurnalistai. Kad tik pažemintų ir pasityčiotų iš to, kas yra religinio pobūdžio ar vertybė savaime. Gyvenimas be kliūčių, be tabu, be moralinių įsakymų ir draudimų, nepaisant Dekalogo – tai yra hedonizmą garbinančios ir antivertybėmis besiremiančios marksistinės pasaulio salonų elito vizijos tikslas. Būtent kaip šios naujos doktrinos aukos krito ir Paryžiaus žurnalistai, tačiau kad ir kaip tai skambėtų, jie patys paskelbė sau nuosprendį, o islamo teroristai įvykdė jį su jiems būdingu uolumu.

Pajuokos ideologija
Vedami pajuokos viskam, kas šventa, ir religinės ideologijos, vadinamieji pažangūs naujos eros žurnalistai ir „artistai“ nuėjo per toli. Kai žemino katalikus ir tyčiojosi iš krikščionybės, apgailėtini jų poelgiai sukėlė tik protestus. Jie dažnai imdavosi tradicijas griaunančių aktų, kaip antai Biblijos draskymas ar genitalijų kabinimas ant kryžiaus. Tačiau kai Paryžiuje apspjovė islamą, paaiškėjo, kad musulmonai nepratę atsukti kitą skruostą. Paradoksalu, bet šis tragiškas įvykis vėl priminė Europos gyventojams, kas turėtų sudaryti laisvės esmę. Verta pakartoti seną Alexis de Tocqueville maksimą: „Žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė“. Taigi žodžio laisvė negali būti teisė įžeidinėti, tyčiotis ar žeminti tikinčiuosius, nes tai pažeidžia teisę į religijos laisvę. To ypač neturėtų nepamiršti žiniasklaida, prieš kiekvienas Velykas bandanti sumenkinti krikščionių tikėjimo tiesas apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir prisikėlimą. Deja, šie metai nėra išimtis, jie taip pat pilni šmeižikiškų straipsnių, žeminančių svarbiausią iš visų krikščionių švenčių.

Europa praranda savo sielą
Ne tokia turėjo būti bendra Europa, braižyta jos įkūrėjo Roberto Schumano, kurio beatifikacijos procesas prasidėjo 2004 metais. Tai jis pasakė, kad „Europos demokratija bus arba krikščionių, arba jos nebus visai“. Prieš kelias savaites šiuos žodžius Europos parlamento forume pacitavo Valdemar Tomaševski, kai vienintelis iš visos Lietuvos gynė Lietuvos įstatymą, draudžiantį mokyklose homopropagandą ir kenksmingą lyčių ideologiją Gender. Jis buvo susitiktas agresyviu puolimu, nes Sąjungoje dominuojanti ateistinė pasaulėžiūra šiandien kovoja su krikščionių simbolika, beveik du tūkstantmečius buvusia neatsiejamai susijusia su Europos civilizacija. Taip atsitiko dėl mūsų pasyvumo ir tylaus sutikimo. Europa praranda savo sielą – dėl jos reikia kovoti tiek žiniasklaidoje, tiek ir politikoje. Pernelyg dažnai matydami žiniasklaidos išpuolius prieš mūsų krikščionių pasaulį, imamės šv. Petro iš H. Senkevičiaus romano „Quo Vadis“ pozicijos, t.y. pabėgimo nuo problemos.

Europos vertė – tai  vertybių Europa
Man labai patinka ši scena ir Petro dialogas su Jėzumi: Petras bėga nuo persekiojimo iš Romos. Tikriausiai net sukuria ideologiją, kad būtų kuo toliau nuo sugadinto miesto. Ir būtent tada jis sutinka Jėzų. „Quo vadis, Domine? Kur keliauji, viešpatie, – klausia jis. „Aš einu į Romą, jei nenori numirti, aš tai padarysiu už tave“. Iš tiesų, visoje literatūroje nėra gražesnio ištikimybės principams pavyzdžio. Verta tai prisiminti. Šiandienos Roma – tai Briuselis, sugadintas miestas, kovojantis su viskuo, kas yra krikščioniška. O viso to ruporas yra nepagarbi, pseudotolerantiška, „liberali“ žiniasklaida. Kokia ateitis mūsų laukia, priklausys nuo to, ar mes sėkmingai ginsime savo vertybes, ar pasiduosime iš Briuselio plaukiančios antikrikščioniškos isterijos diktatui, tuo pačiu atsisakydami savo tapatybės ir tradicijų. Prisiminkime, kaip sakydavo R. Schumanas, kad „Europos vertė – tai vertybių Europa ir jos ateitis priklauso nuo mūsų pačių“.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24