Pasigailėkit! Ar kas nors tiki, kad tik kalbant, be veiksmų galima pamaitinti alkaną ir išgydyti ligonį? Pone Kubiliau, ar kas kitas, jei ne Jūs, turėjo tiek progų pasirodyti?! Tai Jūs buvote ministras pirmininkas, tai Jūs turėjote tiek daug galimybių ir valdžios! Kodėl, kai Jūs turėjote tiek daug galimybių padaryti ką nors gero visų Lietuvos žmonių – lietuvių, rusų, lenkų – labui, tik kalbėjote? Kodėl Jūs nežengėte net vieno mažo žingsnio, kad būtų pagerinti santykiai tarp įvairių tautybių žmonių, tačiau Jūs įdėjote daug darbo, kad mus visus sukiršintumėte. Tai meilė? Manau, kad tokios meilės nei aš, nei kas nors kitas netrokšta.

Prieš rinkimus net labiausiai kenkiantis lenkams ir Lenkijai politikas bando suvaidinti lenkiškumo ir visko, kas lenkiška, mylėtoją. Siekdamas pelnyti keletą balsų, turbūt gali net kalbėti lenkiškai, nors visi žino, kad visomis tinkamomis ir netinkamomis priemonėmis jis bando pašalinti lenkų kalbos vartojimą Lietuvoje. Kiekvienas, net mažas Lietuvos lenkas žino, kad konservatoriai kovoja su  lenkų kalba Lietuvoje. Jeigu mylimiausiam A. Kubiliaus herojui nepavyko mūsų sunaikinti, tai jis nusprendė baigti darbą, tačiau tai jam nelabai pavyksta.

Žemės  grąžinimo įstatymas, kuriame buvo kalbama  apie žemės perkėlimą – tai konservatorių ir jų patriarcho p. V. Lansbergio darbas. 1993 metais įstatymas buvo sustabdytas ketveriems metams, kad 1997 metais A. Kubilius savo iniciatyva grąžintų jam gyvenimą. Daug galima rašyti, tačiau visi tiksliai žino, kad jis leido teisėtai apiplėšinėti mūsų tautiečius Vilniaus krašte. Iki šios dienos dauguma lenkų negavo jokios kompensacijos už Lietuvos valstybės pavogtą jų turtą.

Tarytum to būtų negana lenkiškumo mylėtojui, jis ėmėsi persekioti mūsų vaikus. Jis taip pat, kaip ir jo herojus, tikriausiai myli vaikus. Iš didelės meilės mūsų vaikams 2011 metais priėmė naują Švietimo įstatymą. Net sovietai taip uoliai nenaikino lenkų švietimo. Socializmo laikais universitetuose ir daugelyje įvairių profilių profesinių mokyklų turėjome grupes lenkų dėstomąja kalba. Taigi visi žino, kas iš to liko. Daugiausia esame dėkingi konservatoriams ir jų koalicijos partneriams liberalams – lenkiškumą pamėgstantiems prieš kiekvienus rinkimus.

Prieš Švietimo įstatymo priėmimą pasirašė 60 tūkstančių žmonių, kuriuos Jūs mylite, gal 59 998 žmonės, nes, kaip žinome, du asmenys ten nepasirašė. Jums nepatinka? Koks buvo to rezultatas? Apie lemtingas naujojo įstatymo įvedimo pasekmes informavo visi pedagogai, metodologai. Jų taip pat niekas neklausė. Iki šiol nėra nei konkrečios programos, nei vadovėlių mokyti lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklose, bet kas gali rūpėti tokiam lenkų kalbos mylėtojui?

Visame pasaulyje pripažįstama, kad didžiausia privati vertybė – tai asmens vardas ir pavardė. Lietuvoje yra kitaip. Nesuprantu, kodėl mums jėga keičiamos pavardės, – juk tai neturi poveikio lietuvių kalbos statusui. Vienintelis paaiškinimas yra tas, kad net ir šiuo klausimu toliau vykdoma didelio ir verto mėgdžioti herojaus politika.

Tiesą sakant, Jūs ne tik nemylite Lenkijos, bet taip pat nemylite ir Lietuvos, kurios nenaudai dirbate. Jūs nemylite ir savo tautiečių, iš kurių Jums valdant valstybė pavogė dalį pensijų. To krizės metu nepadarė jokia vyriausybė, išskyrus Jūsų. Iš tiesų, Jūs mylite tik pats save ir savo kolegas, kuriems nusprendėte padovanoti eilinę (po žemės grąžinimo) galimybę greitai praturtėti eilinių piliečių sąskaita, saulės ir vėjo energijos dėka. Visi piliečiai dengia išlaidas, susijusias su Jūsų Vyriausybės sprendimu 12 metų pirkti elektrą iš saulės ir vėjo jėgainių nerealiai aukštomis kainomis. Šio verslo dėka praturtėja tik nedaugelis tinkamu laiku gerai informuotų.

O aš myliu Lietuvą ir Vilniaus kraštą. Dėl šios priežasties aš negalėjau likti abejinga, kai Lietuvos atstovas melavo tarptautinei bendruomenei apie mūsų situaciją Lietuvoje. Įdomiausia yra tai, kad nei viename straipsnyje, nei vienoje televizijos laidoje, nors visokių paskvilių apie mane buvo labai daug, niekas nepasakė, kad aš neteisi, kad būtent aš meluoju. Niekas neapkaltino manęs melu, nes negalėjo. Viskas, ką aš parašiau, buvo tiesa – už tiesos išsakymą aš buvau beveik užmėtyta akmenimis, o asmuo, prasilenkęs su tiesa, nebuvo paliestas.

Aš myliu savo šalį ir čia gyvenančius žmones, todėl nesutikau, kad elektros vartotojus apiplėšinėtų   verslo grupės. Galiu didžiuotis tuo, kad ministerijoje principingai nepasidavėme spaudimo grupėms, kad neleidome joms toliau apiplėšinėti Lietuvos žmones.

Tikiuosi, kad Jūs pagaliau supratote, kas yra tikroji meilė, tokia, kaip ją apibrėžia Antoine de Saint-Exupery: ,,Tikroji meilė niekada neišsieikvoja. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau“.

Renata Cytacka