Kokia tautinių mažumų padėtis Lietuvoje? Šis klausimas taip pat jau atkeliavo į auditorijas.

Dešimtys VU studentų paskaitoms ruošiasi rinkdami ir analizuodami medžiagą, kuri apibūdina tautinių mažumų švietimo, kalbos, saviraiškos, kūrybinės laisvės problemas. Taip, tokios problemos iš tiesų egzistuoja, nors daugeliui patogiau jas tiesiog neigti.

Neseniai sulaukiau laiško, kurį man parašė VU socialinio darbo specialybės studentė antrakursė. Mergina teigė, kad seminarų metu Istorijos fakultete studentai ir dėstytojai analizuoja tekstus, suteikiančius informacijos apie tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. Išstudijavę medžiagą, jaunuoliai diskutuoja ir dalijasi savo idėjomis. Mergina patikino, kad universitete nagrinėjamas ir mano pačios dar 2011 metais parašytas straipsnis „Tautinių mažumų atstovų reikalavimai visiškai pagrįsti".

Studentė, kuri kreipėsi į mane, įrodė, kad tautinių mažumų klausimai jaunimui kelia susidomėjimą, peržengiantį net auditorijos ribas. Mergina ne tik perskaitė dėstytojos nurodytą tekstą, bet dar ir užmezgė diskusiją su manimi. Į problemą ši jauna mergina pažvelgė, kaip sako akademikai, ir „už teksto ribų". Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tokiu jauno, smalsaus, entuziastingo proto proveržiu. Nebijoti klausti, ieškoti ir diskutuoti – būtina. Bet koks tekstas prieš mus bus tik raidžių krūva, jei jo nepermąstysime.

Laimei, mes, jaunimas, drąsiai kalbame, skaitome, domimės, dalijamės savo įžvalgomis. Akademinis elitas problemas „kapsto" tyliai, bet giliai ir iš esmės. Mes nebijome žodžio „lenkas" ar „rusas". Nepykstame, jei kolegos nuomonė nesutampa su mūsų pačių. Mes neturime priešų. Neskirstome žmonų į savus ar svetimus. Nes jei mes pyksime, rėksime ir kovosime, tai, vadinasi, jau nebegalvosime.

Blogiausia, kad mūsų šalyje vis bandoma įtikinti, jog tie, kurie diskutuoja apie tautines mažumas, arba patys yra tautinės mažumos, arba jau yra prieš jas. Ką gi, akivaizdu, kad tokie žmonės niekada nebuvo universitete. Išjunkite pagaliau televizorius, pritildykite radijo imtuvus! Ateikite į auditorijas, skaitykite knygas – štai nuo ko turi prasidėti kiekviena diskusija ir problemos sprendimas – nuo išlaisvinto proto. Nes, kaip jau minėjau, tie, kurie pyksta, bijo, kovoja, keršija, šaukia ir pan., jau yra užvaldyti psichologiškai ir nebemąsto.

Akademinio elito dėmesys tautinių mažumų problemoms yra ženklas, jog tuščios buitinės diskusijos ir paviršutiniškas ignoravimas šiuo klausimu tęstis nebegali. Jei problema jau yra keliama kaip mokslinė, vadinasi, ji kur kas gilesnė, rimtesnė ir svarbesnė, nei gali atrodyti.

Gintarė Pugačiauskaitė