Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Kijeve prezidentui Petro Porošenkai pažadėjusi šiuos ginklus, neišdavė smulkmenų. Jis taip pat. Tik atskleidė paslaptį, kad susitarė „konkrečių elementų konkrečių ginklų tiekimo tema". Pasaulis pasimetė spėliodamas, o V. Putinas tikriausiai išsiuntė į Lietuvą savo šnipus. Taigi netrukus jam bus pranešta, kad efektyviausias ginklas, kurį turime, yra politinis mūsų prezidentės seksualumas. Kaip prieškario dainoje, kurią kažkada dainavo persirengęs moterimi Eugeniusz Bodo, – „Seksualumas – tai mūsų moteriškas ginklas...".

Ir nereikia šio ginklo niekinti. Tik pasvarstykite, apie ką neseniai su prezidentu P. Porošenko telefonu kalbėjo „neginkluota" kanclerė Angela Merkel: apie situaciją Donbase, bet daugiausia apie problemas, susijusias su energijos ir humanitarinės pagalbos šiai šaliai tiekimu, apie tai, kad būtina laikytis proeuropietiškų reformų ir Minsko susitarimų, nors visi žino, kad čia iki idealo toli. Taip pat kalbama, kad ji skatino savo pašnekovą tęsti trišalę kontaktinės grupės, kurią sudaro ESBO, Rusijos ir Ukrainos atstovai, veiklą. O juk dar ne taip seniai ją kaltino „dėl visos apsaugos sistemos Europoje abejonių", o prezidentą Vladimirą Putiną aršiai sukritikavo už „stipresniojo teisės taikymą, ignoruojant įstatymo galią". Vadinasi, iš pažiūros nebaili yra ši erelio patelė Kanzlerin Merkel, tačiau ginklų tiekti Ukrainai nepasiūlė ir, atrodo, P. Porošenkos karui su Rusija taip pat neįkvėpė.

Ar toks požiūris nėra politinio seksualumo stoka? Frau Merkel vietoje mėgdžiočiau mūsų prezidentę. Tai itin drąsi raitininkė, nepaisanti ES raginimo susivienyti veiksmuose Rusijos atžvilgiu, mėgstanti iššokti iš rikiuotės ir vieniša kovoti su priešu. Ypač žodžiais. Taigi nenuostabu, kad išskyrus ketinimą apginkluoti Ukrainą, deklaruoja esanti pasirengusi pasidalinti su ja savo „patirtimi visose srityse, įskaitant karo". Ir tai jau ne juokai. Man tiktai buvo įdomu, kad poniai prezidentei rūpi ne tik jos, bet visos Lietuvos karinė patirtis. Ir kaip dalintis kažkuo, ko mes neturime?

Beveik septynis dešimtmečius su niekuo nekovojome, o 140 karių, baigusių misiją Afganistane, „vienas pavasaris...", atsiprašau, „dar ne karas". Taip pat neturime kovos su terorizmu patirties, ko galbūt kovojant prieš Rusiją prireiktų, ypač turint omenyje tai, kad mūsų valstybės vadovė pavadino ją teroristine valstybe. Na, galbūt į Ukrainą išsiųsime „Aro", pavyzdinio Lietuvos antiteroristinių operacijų policijos dalinio, neseniai taip didvyriškai, vaizdingai ir efektyviai iš oro uosto į Lietuvos banko būstinę padėjusio transportuoti 114 tonų iš vokiečių paskolintų euro banknotų, instruktorius.

Manau, turime labai didžiuotis drąsia savo prezidente, bet... Jei ji bent turėtų drąsos baigti išdykauti, pvz., nutraukti diplomatinius santykius su Rusija kaip su šalimi, apkaltinta terorizmu. Arba jei nors kartą iš to jos šaudymo aštriomis strėlėmis į Kremlių būtų kokios nors naudos. Nesvarbu, Lietuvai, Ukrainai ar tarptautinei bendruomenei. Nėra. Yra būtent taip, kaip buvo Vytauto Landsbergio atveju: į tai, ką Dalia Grybauskaitė Rusijoje prišneka, ten iš karto į patirtą pažeminimą atsakoma pakeliant dujų kainas, ribojant Lietuvos eksportą ar sudarant kliūtis mūsų vežėjams. Ar piliečiai yra pasirengę prisiimti atsakomybę už tokių prezidentės išdykavimų (priešingų planuotiems) pasekmes – tai niekam visiškai nesvarbu.

Lucyna Schiller