Taigi laukiame visi. Tik jei apsidairytumėte aplink, įsitikintumėte, kad tiek daug žmonių laukia... visko, bet ne Jėzaus. Džiaugsmingai laukia gražių dovanų, spalvingos, žibintais blizgančios eglutės, pasakiškų, turtingų švenčių, žavingos atmosferos, išradingų sveikinimų – ir nesvarbu, kad nelabai aišku, kokia proga. Tada miglotai imame kalbėti, kad mus apėmė Kalėdų magija.
Vokietijoje yra šiek tiek kitaip. Kartą, kai ten studijavau magistrantūros studijas, pirmąsyk susidūriau su sąvoka „Weinachtenstress". Lietuviškai tai skambėtų kaip „Kalėdų stresas". Iš karto nė negalėjau suprasti, ką vokiečiai turi omenyje. Taigi įtardamas, kad tiesiog nesuprantu man svetimos kalbos subtilybių, nusprendžiau paklausti vietinio gyventojo, ką reiškia reklamose nuolat kartojamas „Weinachtenstress". Jis nustebęs pažvelgė į mane (pasakyčiau, kažkaip vilnietiškai) ir į klausimą atsakė klausimu. Ar potencialus tokio dovanų skaičiaus visai šeimai pirkimas per šventes nėra stresas? Juolab kad pirmiausia reikia tas dovanas sugalvoti, po to panašių vartotojų minioje ir spūstyje surasti jas parduotuvių lentynose. Ir, galų gale, po daugiau ar mažiau sėkmingo stumdymosi šventiniuose kamščiuose kažkaip parsivilkti namo. „Ar tai ne stresas? – diletantui baigė aiškinti vietinis. „Yra", – pripažinau mintyse.
Pagaliau po tokio varginančio „pasiruošimo" laukiame pačių švenčių. Ir tada jų magijos esmė yra būtent keitimasis labai sunkiai įsigytomis dovanomis (nepasiseka tiems, kam dovana pasirodė esanti nereikalingas rakandas arba netinkamo kvapo tualetinis vanduo), linkėjimai (laimės, sveikatos, sėkmės) ir gausūs valgiai. Dar prieš Piemenėlių mišias jaučiamės persivalgę, nerangūs, pavargę. Visa magija virsta kažkokia tuštuma ir nusiminimu. „Labai kultūringai atšventėme Kalėdas", – atsakytume Sergejaus Piaseckio žodžiais iš jo kultinio romano „Raudonosios armijos karininko užrašai" kiekvienam, kas tik paklaustų. Jei kas nors neskaitė romano ar nebuvo puikioje pjesėje, pastatytoje lenkiškos teatro studijos Vilniuje, tam aiškinu, kad šiais žodžiais Kalėdų puotą, kurios metu raudonarmiečiai degtinę užkąsdavo aliejumi pagardintais „buržuaziniais" bananais, o paskui kolektyviai „važiuodavo į Rygą", pavadino pagrindinis Raudonosios armijos karininkas.
Popiežius Pranciškus, prieš kelias dienas viešėjęs Europos Parlamente, labai iškalbingai šiuolaikinę Europą palygino su sena, nevaisinga moterimi. Pagyvenusi moteris pasinėrė į vartotojiškumą, patogumus, tingumą, nešvankybę, prietarus ir baimę (kad kažkas iš jos ko nors neatimtų). Prarado savo sielą. Daugelyje šalių visai iškapojo savo krikščioniškas šaknis. Pateko į senatvinį marazmą ir sako, kad jai gerai. Žydi tarsi nuvytusi rūta.
Atėjo laikas atsiversti ir pradėti švęsti Adventą. Dar yra laiko, kol dar ne per vėlu...
Tadeuš Andžejevski
