Perniek nuėjo valdininko bandymai gąsdinti ir persekioti mūsų gyventojus. Praėjusių metų lapkritį Baltojoje Vokėje nacionalistiškai nusiteikusių lietuvių jaunimo grupės gąsdino žmones sakydamos, kad arba jie nukabins lenteles, arba savininkui teks sumokėti 2000 litų dydžio baudą. Pats Skaistys ne vieną kartą važinėjo po rajoną ir fotografavo namus, ant kurių buvo gatvių pavadinimai lenkų kalba. Tai nebuvo maloni situacija. Gyventojai pasakojo apie atvykstančius policininkus, kurie ragino nukabinti gatvių pavadinimų lenteles, nors neturėjo jokio dokumento, suteikiančio jiems tokią teisę. Galų gale kiekvienas gali įvertinti, kaip atrodo bandymas nuimti lenteles – kad ir iš liūdnai pagarsėjusios laidos „Aš myliu Lietuvą" (incidentas Eišiškėse). Bandymų būta kur kas daugiau, bet valdininkai matė, kaip atkakliai tam priešinasi lenkai.

„Svečiai" važinėjo ir gąsdino mūsų gyventojus. Tai buvo paprasčiausi melagiai ir apgavikai, nes netiesa, kad paprasti gyventojai gali būti nubausti už ant jų namų kabančias gatvių pavadinimų lenteles lenkų kalba. Kai kuriais atvejais žmonių gąsdinimas didelėmis baudomis pasiteisino, bet tik todėl, kad žmonės žino, jog Lietuvoje nėra nepriklausomų ir teisingų teismų. Galiu įrodyti, kad gyventojai negali būti baudžiami už ant jų namų esančias lenteles. Taigi, pati save apskundžiau Kalbos inspekcijai. Pranešiau, kad ant mano namo kabo lentelė su gatvės pavadinimu lenkų kalba. Suėjus įstatyme numatytam terminui, gavau atsakymą, kad pažeidžiu teisę, bet nubausta nebūsiu – baudą už mano lentelę, kaip ir už visas kitas, sumokės administracijos direktorius. Iki šiol negaliu suprasti, kaip demokratinėje valstybėje, kokia save vaizduoja Lietuva, galima kalbėti apie tokį teisinį kuriozą, kuomet vienas žmogus atsako už tai, kad teisę pažeidžia kitas.

Skaisčio pralaimėjimas ir tariamas palankumas
Paskutiniu metu girdime, kaip vieną po kitos teismai nutraukia bylas dėl gatvių pavadinimų lenkų kalba. Anksčiau dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių problema buvo išspręsta Šalčininkų rajone, kurio 80 proc. gyventojų sudaro lenkai. Lentelės su užrašais lenkų kalba ant namų liko, o užrašai lietuvių kalba buvo pateikti ant specialių gatvėse įrengtų stulpų.

Panašiu būdu problema buvo išspręsta Vilniaus rajone, kuriame gyvena 60 proc. lenkų. To pakako Vyriausybės atstovui tam, kad jis patvirtintų, jog klausimas išspręstas. Keista, nes stulpai su gatvių pavadinimais valstybine kalba keliose dešimtyse Vilniaus rajono gyvenviečių, pavyzdžiui, Mostiškėse ir Čekoniškėse (kurios irgi figūravo A. Skaisčio sąraše), stovi ten jau 3-4 metus. Žurnalistai vargino nekaltus žmones, kūrė sensacingus pranešimus, bet niekas nekreipė dėmesio į stulpus su gatvių pavadinimais. Dabar mūsų atstovas praregėjo (dar vienas stebuklas: mato, ko nematė anksčiau, o nemato to, ką anksčiau matė) ir pasakė, kad viskas tvarkoje? Kas gi, klausiu, pasikeitė?

Grįžta bumerangu
Prie Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gatvių ir gyvenviečių pavadinimų lenkų kalba klausimo nuolat grįžtama neatsitiktinai. Inicijuojant šiuos incidentus buvo kažko siekiama. Dažniausiai ginčai dėl gatvių pavadinimų lentelių buvo inicijuojami vykstant politinėms aferoms aukščiausiame lygyje. Tuomet ieškoma būdų nukreipti dėmesį nuo tikrosios problemos ir ištraukiama „lenkų korta“. Sykiu valdininkai dažnai užaštrina klausimą, siekdami sudaryti profesinio aktyvumo įspūdį. Pavyzdžiui, 2008 metų lapkritį, jau besibaigiant kadencijai, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje inicijavo skandalą dėl gatvių pavadinimų kai kuriose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenvietėse, pateiktų lenkų kalba. Po kelių savaičių Vyriausybės atstovas vėl buvo patvirtintas naujai kadencijai. Dabartinis taip pat bandė imituoti aktyvią veiklą.

Daug kartų dėjome tašką klausime dėl gatvių ir gyvenviečių pavadinimų, tačiau ir vėl prie jo grįžtama. Abejoju, kad nacionalistinės partijos priešrinkiminiu laikotarpiu užmirš pasinaudoti pagrindine tema ir rinkiminiais šūkiais apie tariamą grėsmę valstybinei kalbai, Lietuvos teritorijos integralumui arba šūkiu „lenkai per daug nori“. Mūsų troškimai yra minimalūs. Norime, kad Lietuva laikytųsi tarptautinių sutarčių ir susitarimų, kurios juk pati pasirašė. Norime gyventi taikiai, be diskriminacijos ir teisminio persekiojimo.

Kas atlygins moralinę ir materialinę žalą?
LR Seimui 2000 metų vasario 17 dieną ratifikavus Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, LR Vyriausybė ne kartą atitinkamoms institucijoms siuntė nutarimus, įpareigodama pašalinti teisines spragas ir suvienodinti teisės sistemą tautinių mažumų teisių srityje, kartu nurodydama įvykdymo terminus. Praėjo jau 14 metų, o valdininkai laikosi tik tų teisės aktų, kurie yra palankūs jiems patiems ir daugumai, o Lietuvos lenkai pagal tuos pačius teisės aktus yra persekiojami ir traukiami teisminėn atsakomybėn. Lietuvos valdžia žino apie įvairiose Europos Sąjungos institucijose pradėtas bylas dėl mažumų teisių pažeidimų ir nepagrįsto savo piliečių diskriminavimo, tačiau ji nedaro nieko, kad šie antieuropietiški veiksmai būtų nutraukti. Kyla klausimas, kas atlygins mūsų tautiečiams patirtą moralinę ir materialinę žalą? Šio menkaverčio klausimo sprendimas trunka jau 15 metų ir galo jam nematyti. Teismų posėdžiai, mūsų direktorių ir valdininkų paaiškinimai – visa tai nuėjo perniek. Boleslavo Daškevičiaus sumokėta 43 tūkst. litų bauda, ne vieną kartą Liucinos Kotlovskos sumokėtos baudos – kas grąžins ramybę metų metus gąsdintiems mūsų gyventojams? Vienintelis atlyginimo būdas yra galimybė didžiuotis, kad nepasidavėme bandymams mus palaužti ir įbauginti. Dvikalbės (lietuvių ir lenkų kalbomis) lentelės buvo, yra ir bus ant Vilniaus krašto lenkų namų, nes to nori patys namų savininkai ir jie turi tam šventą teisę.

Stiprūs esame tik būdami vieningi
Šio staigaus "regėjimo praradimo" nereikia vertinti kaip sušvelnėjusios valdžios pozicijos ar draugiško rankos ištiesimo lenkų tautinei mažumai. Tai lėmė, visų pirma, mūsų atkaklumas, stiprėjančios LLRA pozicijos (ypač po sėkmės pastaruosiuose rinkimuose), ir įvairių pasaulio bei Europos organizacijų ataskaitose atsirandanti kritika dėl Lietuvos valdžios veiksmų tautinių mažumų atžvilgiu.

Laimėjome dėl gatvių pavadinimų – panašiai kaip prieš kelis metus laimėjome ginčą dėl iškabų lenkų kalba naudojimo turizmo, prekybos ir paslaugų sektoriuose. Dar kartą įrodėme, kad stiprūs esame tik būdami vieningi. Gyventojai ir vežėjai pademonstravo gražią pilietinę poziciją, o mūsų politikai ir savivaldybių vadovybė ryžtingai gynė savo gyventojus. Teisę pažeidžiame ne mes, sąžiningi ir lojalūs Lietuvos Respublikos piliečiai. Inicijuodami teisminius procesus tarptautinę teisę tautinių mažumų srityje, tai yra mūsų teises, pažeidžia vienas kitą keičiantys Vyriausybės atstovai. Tačiau netgi esant tokiai situacijai mes sugebame nugalėti!

Renata Cytacka