Budrus viskam, kas susiję su Rusija, savo pensininko protėvio stiliumi pasiūlė idėją (Europos Parlamento rezoliucijos forma), kaip neleisti parduoti Prancūzijos „Mistralio“ Maskvai.   Landsbergio  jaunesniojo idėja yra paprasta ir tuo pačiu geniali. Prancūzija atsisako parduoti Rusijai ultramodernų karo laivą (kainuojantį milijardus), bet kad dėl šio donkichotiško poelgio nepatirtų  nuostolių, visa Europa turi jai atlyginti galimą žalą. Kaip? Paprastai. – Mes susimetame  „Mistraliui“, – ragina  rezoliucijoje Gabrielius Landsbergis. Tegu  kiekvienas ES pilietis duoda  po eurą – ir  bus po reikalo, tikina senelio anūkas (kiekviena šalis sumokės už laivą proporcingai jos įnašams į ES, kas Lietuvai bus kaip tik euras „nuo galvos“, skaičiuoja sumanytojas).

Na, mielai „ištrauksiu piniginę“ ir dalyvausiu akcijoje, nes tikslas kilnus, ir, galų gale, „Mistralio“ bendrasavininku būti taip pat ne bet kas. Gal į kokį mokomąjį reisą kada nors pateksiu. Bet kol išleisiu tą savo eurą, norėčiau paklausti. Po kieno vėliava plaukios „sudėtinis“, vertas milijardų  desantinis karo laivas, kas jam vadovaus ir, apskritai, kieno jurisdikcijoje jis atsiras. Nes jei ES, man atrodo, kad savo laivyno kol kas ji neturi.

Be to, kausimas yra grynai retorinis, nes didinga Prancūzija net nenori girdėti, kad kas nors  apskritai Europoje dėl jo diskutuotų. Europos Parlamento narį  Gabrielių traktuoju nerimtai ir iš aukšto, todėl iš jo vertingos iniciatyvos gali nieko neišeiti. Bet aš europarlamentaro vietoje  nenuliūsčiau, juo labiau kad  yra kitokia  idėja, kai kalbame apie  viešuosius  susimetimus.

Gabrieliau, turbūt ten, Briuselyje, neskaitai lietuviškų laikraščių, nes kitaip turėtum žinoti, kad senelio padėtis sunki. Pasak vietinės žiniasklaidos, Lietuvos valdantieji turi problemą. Kalba yra apie tai, kad Vytautas Landsbergis baigė (kaip žinai) karjerą Briuselyje ir visam laikui grįžo į šalį, kurioje priprato būti saugomas. Tačiau problema yra ta, kad Lietuvos teisės aktai numato, jog „iki  gyvos galvos“ valstybės lėšomis yra saugomi tik buvę prezidentai. Landsbergis vyresnysis noriai pasinaudotų šia privilegija, bet, kaip mes visi Lietuvoje žinome, niekada mūsų šalies prezidentu  (nepaisant stiprių pastangų) nebuvo. Apsauga jam teisiškai nepriklauso, nors tas neneigia, kad ji  jam  reikalinga.  Kitaip  žmonėse  būtų baisu  pasirodyti.

Iki šiol V. Landsbergis buvo saugomas, bet ne pagal įstatymą, o autoriniu Vidaus reikalų ministro  sprendimu. „Iš pagarbos“, – kaip motyvavo pats ministras. Tačiau dabar, po Europos Parlamento nario grįžimo į tėvynę visam laikui, saugumo paslaugų kaštai daug kartų didėja ir, kaip apskaičiuota, per metus gali siekti daugiau nei 940 tūkst.  litų. VRM šefas verkšlena užtikrindamas, kad tokių pinigų neturi, o parlamentarai, nepaisant daugkartinių įkyrių konservatorių pastangų,   nesutinka suteikti V. Landsbergiui prezidento statuso.

Taigi yra patas. Ir nematau čia kitos išeities, Gabrieliau, kaip paskelbti bendrą Lietuvos susimetimą  seneliui. „Mistralis“ kol kas palauks, o seneliu reikia rūpintis.

Tadeuš  Andžejevski