Nepaisant skirtumų valstybinės kalbos mokymo programose, kurių egzistavimą, beje, pripažįsta pati Švietimo ir mokslo ministerija rašydama, kad dabar yra atskira valstybinės  kalbos mokymo programa tautinių mažumų mokykloms nuo 1 iki 10 klasės, 11 ir 12 klasėse mūsų jaunimas turi atidirbti iki 800 valandų bei išmokti lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programas taip pat, kaip ir jų bendraamžiai iš lietuviškų mokyklų. Tai yra absurdas! Kaip galima atidirbti tokį didelį skirtumą per dvejus metus? Mūsų vaikai ir taip yra priversti įveikti kalbinius skirtumus nuo to momento, kai pradeda kalbėti, nuo to momento, kai eina į pirmą klasę.

Lietuvių kalba Lietuvos lenkams yra valstybinė kalba, svetima, o ne gimtoji. Psichologai pasakė, kad  gimtoji kalba  gali būti tik viena. Be to, pradedant nuo pirmos klasės, Švietimo ir mokslo ministerija nedaro nieko, kad  pagerintų mokymosi procesą. Rinkoje yra 5 vadovėliai pradinei mokyklai, tačiau jie yra lietuvių, o ne tautinių mažumų mokyklų mokiniams. Pasak lenkų mokyklų lituanistų, vienintelis vertas dėmesio vadovėlis yra  ,,Kalba mane augina“, skirtas  1-2 klasėms, tačiau jis nėra visiems pasiekiamas. Vadovėlio  turinio faktiškai pakanka pusei mokslo metų. Lituanistai pabrėžia, kad katastrofiškai trūksta geros kokybės garso įrašų. Tai ypač svarbu vaikams iš aplinkos, kur tautinės mažumos gyvena kompaktiškai  ir kiekvieną dieną negirdi taisyklingos lietuvių kalbos.

Švietimo įstatymas veikia jau trejus metus. Tačiau tai prarasti metai, ir blogiausia, kad tai yra svarbiausias mokinių ugdymo laikotarpis, nes pradinėse klasėse būtina užtikrinti gerą  pagrindą, kad būtų galima plėtoti šio dalyko žinias. Ne kartą tėvų forumo susitikimuose  girdėjau nuomonę iš kai kurių rajono mokyklų, kad trečioje klasėje vaikai boikotuoja lietuvių kalbos pamokas. Po susipažinimo su pedagogų nuomone ir psichologo konsultacijų buvo pristatyta pozicija, kad 1 ir 2 klasė – tai laikotarpis, kai vaikas bando mokytis, bet po dvejų metų, jei nemato pažangos, pradeda maištauti. Vaikas negali atvirai pasakyti, kad  nesupranta  kai kurių klausimų, nors norėtų matyti pažangą, o jos tiesiog nėra ir negali būti, nes jis mokosi iš nepritaikytos programos ir vadovėlių. Pateiksiu anekdotą, papasakotą vienos lituanistės. Grįžus iš mokyklos namo, manęs vyras paklausė: „Ką šį kartą nupiešėte lietuviškai?“ Taigi, taip galima apibrėžti pradinį mokymą valstybine kalba?

Mokytojams  trūksta išsamios valstybinės  kalbos mokymo programos. Šiuo metu yra ne programa, o verčiau valstybinės kalbos mokymo rekomendacijos, kurios skamba  maždaug taip,  kad reikia mokyti vaikus skaityti ir rašyti, o pirmiausia reikia išmokyti juos suprasti tai, ką jie rašo ir skaito. Tai yra dar vienas įrodymas, kad ši mokymo programa „parašyta vaikams, kurie laisvai kalba lietuviškai“, taigi – ne mūsų vaikams. Į mūsų klausimą ministerija atsakė, kad tariamai išsami mokymo programa bus paruošta 2015 metų pradžioje. Taigi ketverius metus vaikai mokomi be jokios programos, remiantis gera mokyklos, visų pirma lituanistų, turinčių dvigubintis ir trejintis, kad be didaktinės pagalbos dirbtų pagal mokymo programą, kurios de facto nėra, valia. Ir dar reikia pridurti, kad į pirmą klasę ateinančių moksleivių dauguma apskritai neturi jokių valstybinės kalbos pagrindų arba turi minimalius. Taip pat trūksta metodinės pagalbos, kaip dirbti, kai klasės žinių lygis yra skirtingas. Lituanistai rengia autorines mokymo programas ir bando savo pastangomis ir pasiryžimu mokyti mūsų vaikus. Tačiau kyla klausimas, jei valstybė sugalvojo suvienodinimus ir reformas, tai ir valstybės pareiga parengti poįstatyminius aktus ir švietimo programas. Vadovėliai ir mokymo priemonės turi būti parengti nuo įstatymo datos, o ne neapibrėžtu laiku.

Apie kursus pedagogams  mūsų lituanistai apskritai nenorėjo kalbėti. Jie konstatavo, kad tai tik laiko švaistymas ir ne ta susitikimo tema.  Niekas neaiškina, kaip jie turi dirbti šioje  situacijoje. Į tobulinimosi  kursus neateina ekspertai, tik dėstytojai, kartojantys tą patį, kas buvo studijų metu.

Trūksta edukacinio-psichologinio valstybinės kalbos tautinių mažumų mokykloms metodinio darbo, kaip antai anglų kalbos vadovėliai ir edukacinės programos. Reikia  žinias ir gebėjimą įsisavinti pritaikyti prie vaiko vystymosi lygio. Pati pastebėjau savo dukrų lietuvių ir anglų kalbų mokymosi skirtumus. Kai  mokosi anglų kalbos, pagalbos nereikia. Su lietuvių kalba negali susidoroti. Sunku, kai taip yra. Pateiksiu keletą pavyzdžių: kokia prasmė  vaikams pirmoje klasėje žinoti skirtumą tarp ,,žvejys“ ir ,,meškeriotojas“; ne kiekvienas suaugusysis iš karto  pasakys  žodžio ,,ėdžios“ reikšmę. Neseniai vaikas turėjo iškalti ,,speigas“, vietoj daug dažniau girdėto ,,šaltis“. Žinoma, mes turime rūpintis žodynu, tačiau tai reikia daryti logiškai, pradedant labiausiai reikalingu. Taigi kyla klausimas, ar mūsų valdžiai iš tiesų  rūpi, kad  mūsų jaunimas gerai išmoktų valstybinę kalbą?                                   
                                                                                                                 
Mums kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Ministerija, atsakydama į mūsų raštus, nuolat informuoja, kad viskas yra rengimo būsenos. Taigi turiu klausimą, kada, kurioje klasėje tautinių mažumų mokyklos mokinys pasieks tą patį valstybinės kalbos žinių lygį kaip ir lietuviškos mokyklos moksleivis?

Mokiniai iki 10 klasės mokosi pagal skirtingas programas, kad 11-toje peršoktų į suvienodintą mokymo programą ir per dvejus metus atidirbtų 800 valandų užleistų  programos skirtumų.

Įstatymo pasekmė  –  silpnesnės vaikų iš etninių mažumų šeimų valstybinės kalbos žinios. Tai parodo suvienodintas egzaminas, kuris yra kruopštaus moksleivių darbo ir mokytojų pastangų lakmuso popierėlis. Iš viso egzaminą išlaikė 88,09 proc. abiturientų. Iš lietuviškų mokyklų išlaikė 88,4 proc., o iš tautinių mažumų mokyklų – 83,7 proc. abiturientų. Vienintelis palengvinimas tautinių mažumų mokyklų mokiniams šiemet buvo galimybė padaryti šiek tiek didesnį klaidų skaičių rašinyje. Moksleiviai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą  daug blogiau nei prieš dvejus metus. Kas atliko tyrimus siekiant įvertinti jaunimo,  kuris  buvo priverstas  atidirbti už valstybinės  kalbos spragas,  išsekimą ir psichinę būklę?

Lietuvos švietimo ministerija metų metus kėsinasi į lenkų kalbos statusą Vilniaus krašto lenkų mokyklose. Tokiu būdu be jokio logiško pagrindo buvo panaikintas  privalomasis  lenkų kalbos brandos egzaminas, visą laiką dedamos pastangos, kad būtų pakeistas atskirų dalykų mokymas lenkų kalba į mokymą lietuvių kalba. Su tuo mes, tėvai, kategoriškai nesutinkame. Jei mokinys mokosi tam tikro dalyko, tai sudarykime galimybę, kad jis galėtų pasitikrinti žinias brandos egzamino metu, kad egzaminas būtų įtrauktas į privalomų egzaminų sąrašą  ir į jį būtų atsižvelgta stojant į aukštąją  mokyklą.

Šalčininkų rajono lenkų mokyklų tėvų forumas vis dar dirba ir dirbs švietimo situacijos normalizavimo labui. Čia kalbama apie mūsų vaikų gerovę, mes nenorime, kad  vaikai taptų politinių žaidimų įkaitais. Konstitucija ir atskiri įstatymai užtikrina teisę į mokslą ir diskriminacijos draudimą, tai mes ginsime iš visų  jėgų. Neišgąsdins mūsų jokie žodžiai, kad skundžiamės už šalies ribų ir dergiame valstybės įvaizdį. Dar prieš priimant įstatymą aukščiausioms institucijoms mes pateikėme prašymą su 60 tūkst. parašų, tačiau niekas  nepadėjo. Prašymas buvo ignoruojamas. Po įstatymo priėmimo savo nepasitenkinimą ir reikalavimą atšaukti įstatymą ne kartą išreiškėme daugelyje mitingų ir demonstracijų. Nepadėjo įspėjamasis streikas, mes ir toliau imsimės bandymų. Jau užmezgėme  ryšius su asociacija „Tėvai švietime“, svarstome prisijungti prie Europos tėvų asociacijos, kad  parodytume, kokius veiksmus ir eksperimentus atlieka su mūsų vaikais demokratinė  valstybė,  ES ir NATO narė.

Šalčininkų rajono lenkų mokyklų tėvų forumo pirmininkė
Renata Cytacka