Gražus ir svarbus tikslas, kurio įgyvendinimas kažkodėl virto tik kosmetiniu šios metodikos papudravimu. Pradėkime nuo to, kad jau buvusioji Vyriausybė garsiai pareiškė - ekonominė krizė Lietuvoje pasibaigė ir visi rodikliai bei skaičiai rodo nuolatinį ekonomikos augimą. Tik kodėl tas augimas nepasiekia savivaldybių ir nėra juntamas regionuose? Visas iniciatyvas palydi iki skausmo girdėta frazė: „Nėra pinigų, trūksta lėšų“.
Tai tapo savotišku savivaldybių „trendu". Frazės neištaręs savivaldybės tarnautojas jaustųsi nepadaręs nieko. Paradoksalu - kai šalies ekonominiai rodikliai auga, savivaldybių biudžetams – krizinė stagnacija. Ir viskas būtent dėl šiandien taikomos ydingos metodikos padarinių bei faktinių, o ne priplanuotų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įplaukų į savivaldybės biudžetus. Kaip veikia ši metodika? Pateiksiu faktų ir pavyzdžių:
- Daugelis savivaldybių patvirtino 2014 metų biudžetus nenumatydamos pakankamai lėšų darbo užmokesčiui net iki 2 mėnesių. Gali savivaldybių tarnautojai ir įstaigų darbuotojai, pavyzdžiui, nemokamai paatostogauti arba sirgti paeiliui - žiūrėk, ir susitaupys atlyginimams.
- Sausio-vasario mėnesiais savivaldybių biudžetai gavo 4-6 proc. visiems metams planuotų pajamų savarankiškoms funkcijoms vykdyti vietoj 8,4 proc. O poreikis mokėti už šildymą, vandenį, išmokėti kompensacijas pirmąjį ketvirtį būna didžiausias. Vėl skolos ir kreditiniai įsiskolinimai.
Jeigu savivaldybės sugeba surinkti daugiau pajamų ir viršija prognozuojamų savarankiškų pajamų augimą virš 21 proc., tos pajamos tiesiog atimamos į valstybės biudžetą. O pastarajam, kaip ir Valstybinio socialinio draudimo fondui, tokie apribojimai netaikomi.
Sakysite, juk yra metodikoje mechanizmas savivaldybės negautoms pajamoms kompensuoti, - tai bendrosios dotacijos kompensavimas. Bet ir šis mechanizmas veikia jo-jo žaisliuko principu. Jei sugebi gauti daugiau pajamų, tai tau tą sumą nurėžia iš bendros dotacijos kompensacijos. Taigi tegyvuoja subalansuotas savivaldybės biudžetas! Kaip besistenk, iš „suplanuoto balanso“ neištrūksi. Tokiu būdu savivaldybės neturi jokios motyvacijos gauti daugiau pajamų, nes iš skolų ir kreditinių įsiskolinimo liūno tai išbristi vis tiek nepadės. Skolos ūkio subjektams ir įmonėms už atliktus darbus ir paslaugas nemažėja, o kasmet dar auga (per 10 metų padidėjo 5 kartus).
Prasideda naujas ES paramos laikotarpis, ir visos savivaldybės turi gražių ir reikalingų gyventojams planų gerinti gyvenimo kokybę, pritraukti investicijas, kurti darbo vietas. Tačiau besibaigiantis ES paramos laikotarpis - tai virš 2 milijardų savivaldybių paskolų. Iš kur imti lėšų naujiems projektams įgyvendinti? Daug tikėtasi iš Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos, tačiau kaip visada gražus tikslas „pripudruotas“ vieno metodikos straipsnio pakeitimu. 2015 m. pasigražins vos 14 savivaldybių. Jos sulauks teisingesnio paskirstymo, bus atstatyta iki 2014 m. taikyta faktiškai savivaldybėms tenkančio GPM procento apskaičiavimo schema, kai prognozuojamas GPM didėjimas ar mažėjimas dėl bendrų ekonominių rodiklių draugiškai pasidalinamas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų. Juk taip ir turėtų būti. Vis dėlto, neatsižvelgus į Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) siūlymus ir signalus, ši metodika negrąžins savivaldybių į prieškrizinį lygį. Neduodame savivaldybėms meškerės, o vėliau stebimės, kodėl laimikis toks menkas.
Priimtas įstatymo projektas taps tiesioginiu Nacionalinės pažangos programos horizontaliojo prioriteto „Regioninė plėtra“ įrodymu ir iliustracija. Man ji šiandien atrodo draugišku Vyriausybės šaržu, dovanojamu savivaldybėms.
Rita Tamašunienė
LLRA frakcijos Seime seniūnė
Komentarai