Deja, visi geri dalykai yra labai trapūs. Vos paskelbus, kad šalies gatvėmis žygiuos būriai pirmokų, netrukus Automobilių kelių direkcija pateikė savo statistiką. Ir džiaugsmo burbulas ėmė bliūkšti. Per septynis šių metų mėnesius mūsų šalyje eismo įvykiuose žuvo 14 vaikų. Dar 429 buvo sužeisti. Gaila, tačiau situacija tik blogėja – 2013 metais nelaimių buvo mažiau.

Išvydus tokius skaičius, daugelis sunerimsta: o kokias keliais mano vaikas eis į mokyklą? Jei kelias karuose sugrįžta, tuomet kas laimės – greiti ir įsiutę kelių ereliai, ar trapūs, nedrąsus mokyklinukai?

Pastarieji Kelių policijos reidai atskleidė, kad mūsų šalyje prie automobilio vairo sėda ir neblaivūs, ir vairuotojo teisių neturintys piliečiai. Skamba, aišku, visai įprastai, per radiją ir televiziją  jūs tokias žinias girdite kasdien. Todėl pasakysiu kitaip: kiekvieną dieną į gatves išvažiuoja sulėtėjusios reakcijos, miglotai viską regintys piliečiai. Šie apsvaigę vairuotojai net nesupranta, ar per pėsčiųjų perėją eina vaikas, ar šuo. Jie nesugeba įvertinti atstumo, todėl, jei galiausiai ir supranta, kad tai  – vaikas, jau nebespėja sustabdyti.

Negana to, jei net ir sukels mirtiną avariją, neblaivus asmuo tikriausiai neiškvies pagalbos, nepraneš apie įvykį policijai. Dėl alkoholio poveikio prarandamas realybės pojūtis, todėl kaltininkas vėl spaus pedalą iki dugno, svajodamas pamiršti, kas ką tik įvyko ir išlenkti dar taurelę. Blogiausia tokiose situacijose – auka visada surandama, nes ji dažniausiai būna jau bejėgė. O kaltininkas pabėga.

Absurdiška, tačiau tie, kurie prastai vairuoja, niekada to nepripažins, todėl elgsis taip, lyg būtų profesionalai – lėks per greitai, darys neįtikėtinus manevrus, o nelaimės rizika, aišku, tik didės. Jei esate laimingas žmogus, tikriausiai kasdieną prasilenkiate su vairuotojais, kurie savo vairavimo įgūdžius tobulino tik miško ar atokaus kaimo vieškeliuose. Jie neturi vairavimo teisių, todėl nelabai supranta, kas turi pirmumą sankryžose;  apie eismą ratu jie išvis nėra girdėję.  Jei esate ne toks laimingas žmogus, veikiausiai jūs ir tapsite tuo, kurio savamokslis vairuotojas sankryžoje nepraleis.

Kelių filosofijos esmė paprasta – galite važiuoti saugiu greičiu, pagrindiniu keliu, būti prisisegęs saugos diržą ir manyti, kad likimas – jūsų rankose. Bet tai – klaidingas suvokimas, nes daug kas priklauso nuo tų, kurie jus supa. Kartais tokia tiesa smogia skaudžiai – it greitas automobilis. Iš pradžių nelaimės gausmas įsirėžia į jūsų transporto priemonę, o tada ilgu skausmo keliu plinta po visą kūną ir sielą.

Šiais žodžiais aš nenoriu nieko išgąsdinti. Šiuo atveju svarbiau – apsaugoti. Ir nors politikai vis kilnoja popierius ir galvoja, kokias naujais būdais sutramdyti taisykles pažeidinėjančius vairuotojus, tokia strategija nebeveikia. Nes labai daug pagalbos, paramos ir palaikymo alkoholikai, potencialūs nusikaltėliai ir visokio plauko kelių ereliai sulaukia iš visuomenės. Socialiniame tinkle „Facebook“ egzistuoja net kelios grupės, kuriose skelbiama, kokioje konkrečiai vietoje patruliuoja ar stovi Kelių policija – kartais netgi su vaizdingomis nuotraukomis. Grupės vadinasi „Pagalba vairuotojams Šiauliuose“ ir „Pagalba vairuotojams Druskininkuose“. Neapsigaukite, jokia reali pagalba vairuotojams čia neteikiama.

Pavargęs vairuotojas iš šios grupės narių nesulauks puodelio kavos; padangos jums taip pat nepakeis; jei už vairo netikėtai blogai pasijusite, šioje grupėje neatsiras nė vieno, kuris saugiai parveš jus namo. Tokios grupės padeda ne vairuotojams, o tiems, kurie vairuoja be teisių; po išgertuvių grįžtantiems ir dar neišsiblaiviusiems asmenims. Šiose grupėse esanti informacija padeda niekadėjams aplenkti teisingumą, pasukti kitu keliu, prasmukti, išvengti policijos, eilinį kartą  triumfuoti.

Svarbiausias ir veiksmingiausias Kelių policijos pareigūnų darbo koziris – netikėtumas. Tai, kad ekipažas gali budėti bet kur ir bet kada. Todėl vairuotojai visada turi būti pasiruošę patikrinimui. O kai atsiranda grupės, kuriose tik ir informuojama, kur pasirodė policininkas, jokio netikėtumo nelieka. Ir, jei galima išvengti policijos, tai kam tada laikytis taisyklių?

Gali važiuoti neblaivus, apsvaigęs, kelio nematydamas, bet kol turi mobilųjį įrenginį ir pasitikrini situaciją keliuose, tol ir riedi, nes žinai, kad niekas tau negresia. Aišku, labai smagu, kai galima padėti savo draugams neįkliuvusiems grįžti namo. Smagu tol, kol neįvyksta nelaimė. O nelaimės, kaip rodo statistika, įvyksta, ir netgi labai dažnai.

Ir ten, kur vienas išvengia nelaimės, kitam prasideda košmaras. Kas žino, kuriuo keliu pasuks nedrausmingas vairuotojas, norėdamas aplenkti policiją? Gal ten, kur kažkieno vaikas eis per pėsčiųjų perėją? O gal, paklaikęs nuo svaigalų ir sumišimo, užlėks net ant šaligatvio, kur jauna mama sūpuos kūdikį vežimėlyje (panaši situacija išties yra atsitikusi ir Lietuvoje)?

Noriu pabrėžti, kad būti sulaikytam policijos – geriausia išeitis. Tai reiškia, kad nelaimei užkirstas kelias. Daug blogiau, jei policija bus kviečiama tada, kai jau nieko nebegalima padaryti...

Dabar, kai į gatves pasipylė mokiniai - entuziastingi, dailūs, nuo vasaros dar įraudusiais skruostais, norisi tikėtis, kad jų istorija bus sėkminga. Tačiau jei visuomenė palaikys blogąją pusę, tai gražūs vaikų gyvenimai virs tik žiauria Automobilių kelių direkcijos skelbiama statistika.

Gintarė Pugačiauskaitė