Mūsų žiniasklaidoje gausu moralizuojančių tekstų, kurių autoriai neslepia pasišlykštėjimo, kad tiek „senosios ES šalys“, tiek visa NATO ir atskirai JAV išsisukinėja nuo to karo kaip nupenėti bevaliai  bailiai. Kur tai matyta, kad net linkęs kariauti JAV prezidentas (tuo pačiu metu Baltijos šalis užtikrinęs dėl JAV ir NATO saugumo garantijų) paskelbė, kad jo valstybė „neketina suteikti karinės  paramos Ukrainai, kuri nėra NATO narė“.

„Nepradėsime karinių veiksmų siekiant išspręsti Ukrainos problemą“, – išsklaidė ginkluoto konflikto su Kremliumi šalininkų viltis. Pagrindinis Baltųjų rūmų įnamis geriau ketina konsoliduoti tarptautinę bendruomenę, kad darytų stipresnį ekonominį ir politinį spaudimą Rusijai.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat neskuba inicijuoti trečiojo pasaulinio karo. Tiesa, praėjusį pirmadienį kalbėdama Bundestage smarkiai kritikavo Rusijos politiką Ukrainos atžvilgiu ir (jau nežinau, kelintą kartą) patikino Lenkiją bei Baltijos šalis, kad Vokietija susidoros su savo sąjunginiais įsipareigojimais NATO partnerių atžvilgiu, bet tuo pačiu labai aiškiai nurodė, kad „Ukrainos konfliktas negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis“. Paskelbė, kad Berlynas ir toliau nenori pažeidinėti 1997 metų traktato dėl  NATO-Rusijos bendradarbiavimo, o šis  teigia, kad „saugumas yra įmanomas ne per konfrontaciją, bet per bendradarbiavimą“. Tokia užgaida, o gal politinis garbės kodeksas, kurio esmė – tarptautinių susitarimų laikymasis (taip ilgai, kiek tik įmanoma) net  jei kita šalis nesutinka su tuo laikymusi.

Mūsų politinius meseršmitus toks požiūris erzina. Galų gale NATO, jeigu tik įžengtų į Ukrainos teritoriją, žaibiškai susidorotų su šią šalį deginančia gauja, kas ji bebūtų: prorusų separatistai, čečėnų samdiniai ar užsimaskavusi reguliarioji Rusijos kariuomenė. Ir kažkur turime traktatus, į kuriuos dairosi oportunistinė Vokietija ar kiti galingi „ES ir NATO senbuviai“. O NATO mūsų  meseršmitai suvokia kaip gana abstrakčią kaliausę – tai kažkokios galingos karinės pajėgos, kažkokie gerai apmokyti ir dar geriau ginkluoti kareiviai, pageidautina Amerikos arba „senosios  Europos šalių“. Mūsų – ne. Mes juk patys, banaliai kalbant, neturime kuo kariauti. Patys vis daugiau ir daugiau iš šios mieguistos ir nevikrios NATO reikalaujame gynybos ir apsaugos.

Įsižeidžiame dėl patarimų, kuriuos Angela Merkel mums davė per savo neseną vizitą į Rygą. Ji patarė būtent Baltijos šalių (įskaitant Lenkiją) vadovams investuoti į nacionalinę gynybą. „Nejaugi Berlynas norėjo palikti mus Rusijos valiai?!“ – reaguodami į šią reakciją raudojo pasipiktinę mūsų kariai-plepiai. Neplanuoja, tik kanclerės lūpomis priminė, kad esame išskirtinai NATO paramos gavėjai, bet mes taip pat turime kai kurių įsipareigojimų sąjungai. Be kita ko, tokių, kad jei NATO eis į karą su Rusija, tai bus ne virtualus kompiuterinis žaidimas, o kruvinos skerdynės, kuriose mes turime pareigą dalyvauti patirdami visiškai realių aukų.

Ar prezidentė Dalia Grybauskaitė, ES viršūnių susitikime Briuselyje pareiškusi, kad „ES turėtų paremti Ukrainą prieš Rusijos agresiją, įskaitant karinę įrangą“ tai žino? Ir kokią konkrečiai karinę  įrangą mūsų plieninė magnolija yra pasirengusi skirti šiai paramai? Ir kas konkrečiai aptarnaus šią  įrangą? Ar (Rusijos kariškų-separatistų padėjėjų pavyzdžiu) tai bus Lietuvos kariai, kurie nuvyks į Ukrainą „visiškai privačiai“, „atostogų rėmuose“, nes Ukrainos kare juk įdomiau nei Turkijos paplūdimyje. Ar mes išsiųsime ten oficialią savo karinę vizitinę kortelę, pasididžiavimą ir išdidumą, mūsų drąsųjį  „Geležinį  Vilką“? Aš turiu galvoje ne vilką iš kunigaikščio Gedimino paminklo, o  motorizuotą  pėstininkų brigadą, visą  mūsų  sausumos kariuomenės  potencialą.

Kovinių prezidentės šūkavimų fone „metodas prieš badą“ naujų griežtesnių sankcijų Rusijai pavidalas gali atrodyti kaip tam tikro bevališkumo ir net bailumo išraiška, bet tai tik iliuzija. Prisiminkime prezidentą Ronaldą Reaganą, kuris be šūvių įveikė TSRS, pribaiginėdamas sovietų imperiją ekonomiškai. Ir tik taip XXI amžiuje reikia vykdyti karus, kurių negalima išvengti, nes šie militariniai – su ginklais ir kariuomene – nors „prasideda, kada  nori, bet nesibaigia, kai paprašai“. Du  įtakingiausi pasaulio politikai – B. Obama ir A. Merkel – atrodo, supranta, kad šis viduramžių filosofo Niccolò Machiavelli pastebėjimas vis dar aktualus. O kur mus nežabota vaizduotė neša?

Lucyna Schiller