Tarp škotų jau ilgą laiką vyrauja separatistinės nuotaikos, tačiau jau keletą dešimtmečių jos tampa  stipresnės ir pagaliau gali būti nuspręsta atsiskirti. Matydamos situaciją, valdžios institucijos prie Temzės daro viską, kad nuslopintų šiaurinės dalies norą atsiskirti. Londonas tam  naudoja morkos ir lazdos principą. Jau 1998 metais Edinburgo valdžiai suteikė plačius autonominius įgaliojimus, įskaitant teisę į savo parlamentą ir vyriausybę. Taip pat stengiasi ekonomiškai paveikti savanaudžių škotų vaizduotę. „Jūs galite prarasti viską, jei rinksitės visišką suverenitetą“, – įspėja maištaujančius prieš Londoną nepriklausomybės šalininkus. Tačiau šiuo metu Škotijoje valdančios Škotijos nacionalinės partijos negąsdina perspektyva pakeisti morką į lazdą, todėl jie forsuoja  referendumo idėją ir ragina  savo tautiečius balsuoti už „nepriklausomybę“.

Po referendumo gali taip atsitikti, bet nebūtinai. Kol kas apklausos rodo, kad visišką  nepriklausomybę palaiko maždaug 38 proc. Škotijos gyventojų, prieš yra 51 proc., 11 proc. dar nežino, ar jie norėtų visiškai nutraukti ryšius su Anglija, su kuria  Škotiją  jungia bendra daugiau kaip 300 metų istorija. Ši istorija, tiesą sakant, buvo įvairi, todėl daugeliui škotų ji nėra  pasisakymo už šį ar kitą variantą dominantė. Lemiamas veiksnys gali būti, kaip sakyta, ekonomika ir geopolitikos klausimai, kurie po įmanomos visiškos politinės Edinburgo emancipacijos gali susidėlioti ne pagal škotų lūkesčius.

Pirmiausia kalba eina apie nepriklausomos Škotijos narystę  Europos Sąjungoje ir NATO, iš kurių ji gali būti išmesta, nors Škotijos nacionalinė partija bando pralenkti  įvykius, skatindama savo viziją šiuo klausimu. Pagal SPN, po galimo nepriklausomybės paskelbimo Škotijoje jai automatiškai priklauso teisė į narystę ES. Tačiau Briuselis yra visiškai  kitos nuomonės. Duoda suprasti Edinburgui, kad ne tik praras narystę, bet ir bus priverstas pereiti visas procedūras, nustatytas kandidatams į Europos Sąjungą, įskaitant galutinį visų ES šalių, taigi ir Anglijos, galimo naujoko priėmimą. O tai, negalima nuslėpti, gali būti problema.

Tiesą sakant, problemų gali kilti ne tik dėl to, bet ir, pavyzdžiu, dėl Škotijoje ligi šiol naudojamos valiutos arba Didžiosios Britanijos svaro išlaikymo apyvartoje. Škotai to tikisi, bet anglų vyriausybė  aušina jų lūkesčius gana vienareikšmiškai. Po galimo atsiskyrimo apie svarą gali tik pasvajoti. „Tegu ruošiasi atgaivinti... vienaragį – pinigą, kuris Škotijoje  buvo naudojamas XV ir XVI amžiais iki susivienijimo su Anglija“, – šaiposi  anglų žiniasklaida.

Pokštas su vienaragiu gali būti tikras smūgis godumu garsėjantiems škotams, todėl ir referendumo rezultatai nėra neabejotini. Bet kokiu atveju nepriklausomai nuo to, ar škotai balsuos už  nepriklausomybę, ar ne, viena visos šios istorijos pamoka yra akivaizdi. Londonas išgyvena savo ne visada išmintingos politikos sijonuotų kalniečių iš šiaurės atžvilgiu, kuriems kažkada uždraudė viešai vartoti  gimtąją kalbą, pasekmes. Dėl tokių apribojimų škotai liko tauta be kalbos. Šiandien jie, žinoma, kalba angliškai, bet mintimis ir širdimi yra toli nuo tautos, primetusios jiems savo kalbą.

Ar škotai pasakys „bye“ anglams, greitai sužinosime. Ar verta kartoti britų klaidas? – klausiu  tiesiai iš Vilniaus...

Tadeuš  Andžejevski