Tai mažas žingsnelis prezidentei, bet didelis šuolis (į normalumą) Lietuvos valstybei – negaliu niekuo padėti, bet būtent tokia Neilo Armstrongo parafrazė švystelėjo galvoje, išgirdus šią  naujieną. Ir didžiai lenkiuosi žymiai Lietuvos gyventojų daliai. Gal tokiu būdu, tegu ir mažais žingsneliais, lėtai ateisime ir iki Tautinių mažumų įstatymo projekto, ir (net baisu vardyti) iki  originalios nelietuviškų pavardžių rašybos. Be abejonės, ateisime... su sąlyga, kad prezidento rūmuose sveikas protas ir toliau bus viršesnis už norą propaguoti Dalią Grybauskaitę kaip etniškai nesuteptos daugumos gynėją nuo svetimos genties mažumos.

O jeigu kas nors suorganizuotų paramos grupę ir psichologinę pagalbą politikams, tikintiems, kad padorus elgesys su mažumomis pažadins joje demonus... Įsisvajojau. Bet kaip padėti politikui, kuris rauda, kad Tautinių mažumų įstatymas supriešins visuomenę arba tam, kuris įspėja, kad dvikalbiai užrašai gali sukelti visuomenės dalies agresiją ir pavojingus konfliktus?

Ir tarp kitko – jei kas nors savo tautiečiams skiria diagnozę, turėtų įspėti juos prieš keliaujant į kitas šalis, kad apsaugotų tautiečius nuo įsiutimo ir nuo kontaktų su policija bei vietos psichiatrais. Nedaug yra pasaulyje šalių, kur nerasi dirginančios daugiakalbystės pėdsakų. Nebent susiduriame su bandymu permesti savo fobijas plačiajai visuomenei. Kitaip ir savo šalyje neturėtume nė dienos  ar valandos, kai nebūtų taranuota, padegta, uždažyta, išrauta kokia nors turizmo informacijos lenta anglų kalba, kurių Lietuvoje daugybė. Aš turiu galvoje lentas, nes, atsižvelgiant į turistus, ta „daugybė“ būtų šiek tiek perdėta.

Kita vertus, mūsų agresiją provokuojančios savybės skiriamos išskirtinai užrašams lenkų kalba. Ir turbūt ne be reikalo, nes jau buvo pastebėta, kad tiek jų nuplėšimas, tiek ir uždažymas už tokius pavojingus nusikaltimus dažniausiai baigdavosi slaptais įskundimais persekiojančioms ir baudžiančioms institucijoms. Specialistai tokias reakcijas vadina kverulatorija ar bylininko paranoja. Tai yra elgsenos, kurių esmė – „pamišėliškas žmonių ar įtartino pavojingo pobūdžio ar kilmės reiškinių įveikimas, tariamų ligonio nuoskaudų tyrimo tardymas, pvz., teisme ar įstaigoje“. O kuklus įstatymas (šiuo atveju, Tautinių mažumų) to tariamo demono galus sumerktų į vandenį. Iš tiesų, kas teisėta, tai jau nepavojinga.

Taigi, aš tikiuosi, kad pradžioje minėtas novelizavimas netrukus nuramins vaikiškas Seimo nario  Manto Adomėno fobijas. Kodėl vaikiškas? Kai vaikai yra išsigandę, mano, kad pakanka užsimerkti – ir siaubą keliantis objektas nustotos egzistuoti. Taip ir konservatorius M. Adomėnas skundžiasi, kad iki Pasų įstatymo novelizavimo „visi Lietuvoje gyvenantys piliečiai buvo Lietuvos piliečiai ir tiek, todėl nebuvo jokio formalaus pagrindo manyti, kad čia gyvena kažkokia (...) rusų tautybės mažuma“. O dabar labiau „niebłagonadiożnyje“ piliečiai prirašinės savo pasuose, kad yra rusai, ir Putinas tučtuojau įsibraus į Lietuvą tariamai jų ginti, o iš tikrųjų, kad „kištųsi į mūsų šalies vidaus reikalus“. Štai įrodymas, kad neišsigandusi įrašų apie anotaciją dėl pilietybės Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė didesnę paslaugą padarė M. Adomėnui nei mažumų atstovams. Tokios fobijos kaip ši iš tikrųjų yra gydomos susiduriant su baimės objektu, kad galima būtų įsitikinti, jog tai yra tariamas ir visiškai nepavojingas dalykas.

Lucyna Schiller